Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 18 d. 21:00
S. Žvirgždas. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje: kokios tuomet buvo fotografijos sąlygos?

K. Landzedelis, „1863 m. sukilėlių egzekucija“ | Viena, 1863-1865 m.

Lietuvių tauta, panašiai kaip mitologinis paukštis Feniksas, po tremčių, sunaikinimų, praradimų, ilgametės vergovės ir okupacijų vis prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui, suklesti, bet, gyvendama didžiojoje kryžkelėje, vėl būna trypiama rytų ir vakarų okupantų. Tie ciklai, laikui bėgant, vis kartojasi.

Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos tris kartus – 1772, 1793 ir 1795 m. – pasidalino Abiejų Tautų Respubliką – Lietuvą ir Lenkiją. Po paskutiniojo padalinimo 1795 m. beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijos imperijai, tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos. Rusijos imperija net 120 metų (1795–1915) valdė Vilnių ir Lietuvą. 1812 m. prasidėjus karui su Napoleonu, Lietuvos bajorai puoselėjo viltį, kad ir Vilniaus miestas, ir visas kraštas atgaus nepriklausomybę, tačiau lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. 1830–1831 m. kilęs sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o po to sekė įvairios represijos: areštai, trėmimai, persekiojimai, sukilėlių dvarų konfiskacijos. Sustiprėjo ir šalies rusifikacija: panaikintas Lietuvos Statutas, visose valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, svarbiuose valdžios postuose leista dirbti tik rusų dvarininkams. 1831 m. spalio 21 d. buvo uždarytas Vilniaus universitetas.[1] Norėta net Vilniaus vardą ištrinti iš žmonių atminties. Apie tai 1823 m. savo atsiminimuose rašo Stanislovas Moravskis.[2] „Vilniuje lankėsi caras Aleksandras I ir trys jo broliai, didieji kunigaikščiai Konstantinas, (būsimasis imperatorius) Nikolajus ir jaunylis Michailas… Ir nors imperatoriškieji broliai vietos bajorijos vis dar buvo mylimi, tačiau iš krašto išvyko labiausiai nusistatę prieš Vilnių – manė, jog jis – tikra visų Lietuvos politinių nešvarumų kloaka… Kai tik imperatorius Nikolajus įžengė į sostą, jau niekuomet neslėpė savo akivaizdaus pasišlykštėjimo tuo miestu. O paskui ilgai visi mieste kalbėjo, jog po 1831 metų sukilimo imperatorius Nikolajus, kai jam jau pabodo nuolatiniai Vilniaus jaunimo išsišokimai, kuriuos vietiniai pareigūnai senu papročiu ir savo pačių patogumui apibūdindavo kaip sąmokslus, panoro rusišku įpročiu (anuomet neretai buvo keičiami mūsų miestų pavadinimai) Vilnių pavadinti Čiortogradu [Velniamiesčiu], nes rėmėsi kažkieno jam paslaugiai sugalvotu archetipu – lietuvišku žodžiu „velnias“.“[3]

Kai tik imperatorius Nikolajus įžengė į sostą, jau niekuomet neslėpė savo akivaizdaus pasišlykštėjimo tuo miestu. O paskui ilgai visi mieste kalbėjo, jog po 1831 metų sukilimo imperatorius Nikolajus, kai jam jau pabodo nuolatiniai Vilniaus jaunimo išsišokimai, kuriuos vietiniai pareigūnai senu papročiu ir savo pačių patogumui apibūdindavo kaip sąmokslus, panoro rusišku įpročiu (anuomet neretai buvo keičiami mūsų miestų pavadinimai) Vilnių pavadinti Čiortogradu [Velniamiesčiu], nes rėmėsi kažkieno jam paslaugiai sugalvotu archetipu – lietuvišku žodžiu „velnias“.

1831 m. sukilimo vaizdų galima rasti tik tapybos ir grafikos kūriniuose, nes fotografija tuo metu dar nebuvo išrasta (1839 m. išrasta Prancūzijoje). Tai daugiausia sukilimo organizatorių, vadų ir sukilėlių – Emilijos Pliaterytės, Karolio ir Juozapo Zaluskių, Mauricijaus Prozoro, Vladimiro Gadono ir daugelio kitų – litografiniai portretai,[4] be to, piešiniuose, medaliuose, antkapiniuose paminkluose esama ir mūšių, susidorojimo, tremties vaizdų.

Netrukus po fotografijos išradimo Lietuvoje atsiradusios komercinės fotografijos caro valdžia nevaržė ir cenzūros taisyklėmis nereglamentavo, nes to meto keliaujantys fotografai buvo lojalūs ir jokios grėsmės nekėlė. Fotoateljė veikla buvo reglamentuota tik 1862 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiomis laikinomis cenzūros taisyklėmis, o priežiūrą vykdė Vyriausioji spaudos reikalų valdyba.[5]

1863 m. vasarį Lietuvoje prasidėjo sukilimas, apėmęs visą kraštą. Sukilėliai su savimi pasiimdavo sukilimo vadų, iniciatorių ar įkvėpėjų, Garibaldžio, Lietuvos ir Lenkijos karalių bei kitų žinomų asmenų portretus. Fotoateljė savininkai nesislėpdami spausdino ir platino tokias 6×9 cm nuotraukas, klijuodavo jas ant vardinių ateljė kortelių.

Generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas | A. Cinovecas, XIX a. pab.

1863 m. gegužės 13 d. Rusijos caras Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą Koriką Vilniaus kariniu, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriumi bei vyriausiuoju Šiaurės Vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus.  1867 m. Britanijoje išleistame kelionių vadove, apie M. Muravjovą Koriką rašoma: „Gen. Muravjovo represyvios priemonės pradėtos taikyti Vilniui 1863–1864 m. Čia buvo kalinami, teisiami, kariami ir šaudomi beviltiško provincijos maišto vadai. Dėl trėmimų į tolimas imperijos vietas – Š. V. [Šiaurės vakarų – S. Ž.] sritis, pagal įvairius vertinimus, neteko nuo 50 000 iki 100 000 žmonių. Šioms sritims suduoti politiniai smūgiai ir mišri gyventojų sudėtis paskatina pražūtingą rusų ir lenkų tarpusavio nesantaiką.“[6]

Naujasis generalgubernatorius, vos atvykęs į Vilnių, iškart ėmėsi drastiškų sukilimo malšinimo priemonių. 1863 m. birželio 6 d. M. Muravjovas Korikas laiške Vilniaus gubernatoriui konstatuoja, kad „dauguma Vilniaus spaustuvių, litografijų ir fotografijos ateljė dirba neturėdamos reikalingų leidimų, per visą jų veiklos laiką nebuvo patikrinta nei asmeninė, nei materialinė sudėtis. Kai kurios iš šių įstaigų yra visiškai nepatikimos, nes grubiai pažeidinėja cenzūros reikalavimus.“[7]

Nukentėjo ir 1863 m. sukilėlių fotografijas platinę fotografai. Generalgubernatoriaus įsakymu buvo uždarytos ir patikrintos visos krašto gubernijose veikusios fotografijos įmonės, tada ir paaiškėjo, kad Vilniuje tuo metu dirbo net devynios fotoateljė ir dar viena buvo parengta atidaryti.[8] Rotmistras kunigaikštis Nikolajus Šachovskojus patikrino Jelijašo Rozensono, Abdono Korzono, Alberto Sveikovskio, Valerijono Daumanto, Achilo Bonoldi, Boleslavo Novinskio, Jaroslavo Bžozovskio, Jono Jasenskio ir Šachno Privalskio fotoateljė. M. Muravjovas Korikas laiške Vilniaus gubernatoriui rašė: „Visose devyniose Vilniaus fotografijos dirbtuvėse rasta fotografijų įvairių asmenų, iš kurių aprangos galima spręsti, kad jie susiję su buvusiais įvykiais arba su dabar vykstančiu maištu. Ganėtinos šių fotografijų atsargos rodo, kad jos turi didelę paklausą, vadinasi, yra platinamos. Tai duoda daug naudos fotografams ir kartu skatina juos imtis prieš įstatymus nukreiptų veiksmų. Daugiausia tokių atvaizdų rasta  Novinskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono fotografijų dirbtuvėse. Susipažinęs su pateikta medžiaga, nutariau nedelsdamas jas uždaryti kaip nepatikimas, užantspauduoti ir konfiskuoti visus platinamus atspaudus. Penkias fotografijos dirbtuves – Bžozovskio, Jasenskio, Privalskio, Doumanto ir Sveikovskio – nurodžiau uždaryti laikinai, kol savininkai pateiks jų patikimumą laiduojančius dokumentus, užstatą nuo 200 iki 600 rublių (priklausomai nuo dirbtuvės dydžio) ir raštišką pasižadėjimą paklusti įstatymams… Uždrausta gaminti ir platinti politines fotografijas,  t. y. tokias, kuriose būtų užfiksuoti įvairūs maišto dalyviai arba Lenkijos politinius bruzdėjimus primenantys įvykiai… Būtina nedelsiant sunaikinti uždarytose Novinskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono dirbtuvėse rastas fotografijas kartu su negatyvais.“[9]

Michailas Muravjovas-Korikas su pavaldiniais | A. Cinovecas, XIX a. pab.

Kauno gubernatoriaus paliepimu, panaši revizija buvo atlikta ir šioje gubernijoje. Specialių pavedimų valdininkas Povališinas 1863 m. birželio 5 d. patikrino dvejas fotoateljė Kaune, o vėliau tikrino ateljė kituose miestuose: dvejas ateljė Telšiuose, dvejas – Šiauliuose ir vieną, jau nebeveikiančią, – Panevėžyje.[10]

1864 m. kovo 6 d. kunigaikštis N. Šachovskojus dar kartą patikrino veikiančias fotoateljė ir rado daug pažeidimų: A. Sveikovskio fotoateljė knygose rašoma vokiškai, Libos Vol studija neprižiūrima, purvina, Zovynas knygas pildo vokiškai ir nevykdo nurodymų. Už nustatytus trūkumus fotografai A. Sveikovskiui ir Zovynui paskirtos 5 rublių baudos. J. Bžozovskis neturėjo pažymėjimo, todėl buvo nubaustas pinigine 25 rublių bauda.[11]

Sukilimo vadas Antanas Mackevičius | Autorius nežinomas, apie 1862-1863 m.

Keitėsi santvarkos, bet to paties okupanto taktika nesikeitė. Ir vėlesniais metais stengtasi susidoroti su visokiais kitais pasipriešinimo fiksavimais: Vėlinių šventimu, tautinių vėliavų iškėlimu ir pan.

Po 1862 m. gruodžio 11 d. įvykių prasidėjo pirmoji su fotografija susijusi byla. Tą dieną į V. Daumanto fotografijos ateljė Didžiojoje gatvėje atvyko užsakovas, kuris pageidavo, kad būtų nufotografuotas Šv. Onos bažnyčioje pašarvotas jo giminaitis rūmų patarėjas Michailas Vendzegolskis. V. Daumantas fotografuodavo tik studijoje, todėl atlikti užsakymą pasiuntė savo kompanioną Stanislovą Nikoliajų ir mokinį I. Veismaną. S. Nikoliajus su užsakovu nuėjo pas velionio brolį, ten sutarę kainą, visi nuvyko į bažnyčią apsižiūrėti ir gauti leidimą. Sugrįžęs į fotoateljė S. Nikoliajus pasiėmė fotokamerą, stovą ir išvyko fotografuoti. Pakeliui jis užsuko į namus (gyveno netoli Barnardinų bažnyčios), parengė laboratoriją, kolodijaus skiediniu užliejo stiklo plokštelę ir, viską parengęs, nuvyko į bažnyčią. Fotografas, atėjęs į bažnyčią, rado belaukiančus penkis pagalbininkus. Reikia pažymėti, kad XIX a. buvo kiek kitokie mirusiųjų fotografavimo papročiai, negu dabar. Pvz., Janas Eustachijus Kosakovskis prisiminimuose rašo, kad dvaro koplyčioje šalia paveikslų ant sienų buvo dešimtys įvairių laikotarpių pomirtinių Vaitkuškio valdytojų šeimų nuotraukų. Šiais laikais jau niekas nefotografuoja sėdinčių mirusiųjų, bet anuomet tai buvo įprastas dalykas.[12] S. Nikoliajus liepė iškelti kariniu munduru apvilktą mirusįjį iš karsto ir atremti į sieną, tačiau kūnas vis nugriūdavo. Tada velionį pasodino į čia pat rastą kėdę, galvą atrėmė į sieną ir nufotografavo. Po to fotografas nuvyko į laboratoriją ir išryškino plokštelę, tačiau fotografavimas buvo nesėkmingas, kadangi bažnyčioje buvo per tamsu. Sugrįžęs S. Nikoliajus paprašė mirusįjį su visu krėslu išnešti į Bernardinų sodą, kur, parėmęs galvą nulaužta šaka, vėl nufotografavo ir išėjo ryškinti negatyvo. Netrukus sugrįžo ir paaiškino, kad portretas jam nepatinkąs ir reikia dar kartą fotografuoti. Padėjėjai nudengė drobulę nuo mirusiojo, S. Nukoliajus nufotografavo trečią kartą, nuėjęs išryškino fotoplokštelę. Laimei, šį kartą viskas puikiai pavyko. Sugrįžęs į Bernardinų sodą, liepė velionį įnešti į bažnyčią ir išvyko. Fotografavimo metu susirinkę žmonės tyčiojosi iš velionio, grasino jam kumščiais, nes pastarasis prieš kelioliką metų padėjo sugauti Simoną Konarskį. Apie įvykį buvo pranešta policijai, kuri įžvelgusi politinius motyvus, pradėjo tyrimą. Netrukus Vilniaus gubernatorius gavo policijos viršininko raportą ir penkioliką fotografijų. Kažkas pasistengė ir raportas drauge su fotografijomis dingo iš gubernatoriaus kabineto, tačiau, nepaisant to, byla buvo pradėta gruodžio 31 d. Daugiau nei trijų šimtų puslapių byla truko trejus metus. Kaltininkai taip ir nebuvo išaiškinti, nes viena komisija keitė kitą, pasikeitė net keli tardytojai, visi parodymai susipainiojo, akistatose niekas nieko neatpažino. Nepadėjo net griežtas M. Muravjovo Koriko nurodymas pasparinti tyrimą. 1865 m. liepos 8 d. byla buvo nutraukta ir palikta be pasekmių. V. Daumanto ateljė buvo kurį laiką uždaryta, tačiau netrukus leista tęsti veiklą. Tiesa, ties S. Nikoliajaus pavarde vėliau įrašyta pastaba: „Ištremtas į Tomsko guberniją.“[13]

Sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas | Autorius nežinomas, apie 1863 m.

Kaip susiklostė uždarytų fotoateljė savininkų likimai?

J. Rozensonas 1863 m. rugpjūčio 20 d. gavo leidimą parduoti ateljė Didžioji g. Vienuolyno name su aparatais ir medžiagomis L. Vol ir išvyko į Gardiną.[14]

Nukentėjo ir B. Novinskis. Dar 1863 m. vasarį tiriant pašto užpuolimo bylą, buvo nustatyta, kad jis talkino sukilėliams. B. Novinskio ateljė vyko sukilėlių sueigos, vienas padėjėjas priklausė sukilėlių būriui. Ateljė buvo uždaryta, o fotografas su šeima privalėjo per tris paras išvykti iš miesto. Kadangi buvo kilęs iš Lenkijos, leista vykti į Varšuvą.[15]

A. Bonoldi apie 1858 m. Semionovskajos (dabar L. Gucevičiaus) g. Nr. 14 atidarė fotoateljė, kurioje buvo fotografuojami ir platinami sukilėlių portretai. Kilus sukilimui, fotografas įsitraukė į Laikinosios tautinės vyriausybės veiklą. 1863 m. sausio 17 d. jo ateljė policija atliko kratą, tačiau nieko įtartino nerasta. Nepaisant to, A. Bonoldi kaip nepatikimas užsienio valstybės pilietis buvo išsiųstas iš šalies. Atlikus fotoateljė patikrinimą Vilniaus mieste, ateljė buvo su visa įranga užantspauduota, o rastos nuotraukos konfiskuotos.[16]

A. Korzonas iš visų keturių fotoateljė savininkų nukentėjo labiausiai. Prasidėjus sukilimui, jis priklausė Lietuvos provincijos Vilniaus sukilėlių skyriui. Išdavė Antonas Koteckis, kuris paliudijo, kad fotografas siūlė jam dalyvauti sukilime. A. Korzonas buvo suimtas 1863 m. balandį, įkalintas Vilniaus citadelėje ir per tardymus išdavė brolį Brunoną, skulptorių Sobolevskį, fotografą S. Nikoliajų, papasakojo apie organizacijos sudėtį, jos narius, komiteto raštininko Dmitrijaus Bazanovo veiklą. Karo teismas A. Korzoną nuteisė, atėmė nuosavybės teises, konfiskavo turtą ir ištrėmė į Suchobuzimskojės valsčių (Jenisiejaus gub., Krasnojarsko apskr.). 1863 m. birželį A. Korzono ateljė buvo uždaryta, fotoportretai ir negatyvai sunaikinti. Vaizdų fotografijos buvo perduotos komisijai išpardavimui. Fotografas mirė tremtyje apie   1866  m.[17]

Sukilimo vadas Kostas Kalinauskas | A. D. Bonoldis, apie 1862 m.

Fotografas Tiburcijus Chodzko taip pat nukentėjo už dalyvavimą sukilime, buvo suimtas trims mėnesiams, o vėliau ištremtas į Viatką. 1907 m. spalio 15 d. testamente jis rašė: „Už tautos laisvę į kovą su milžinu beviltiškai pakilusius žmones nubloškė uraganas: vienus į kapus, kitus į Sibirą, o mane jis nukišo į Viatką… Daug laiko prabėgo, kol atlėgo širdgėla ir aš prisitaikiau prie naujų gyvenimo sąlygų. Galiausiai jaunystė ir jaunatviška energija pergalėjo sielvartą. Aš savo sugebėjimus pritaikiau vietiniams poreikiams ir kibau į darbą. Netrukus mane aplankė sėkmė ir pripažinimas.“[18] Tikėtina, kad T. Chodzko tremtyje fotografavo. Apie 1870 m. jis sugrįžo iš tremties į Varšuvą, kur buvo stebimas miesto policijos. 1874 m.  gruodžio 1 d. T. Chodzko drauge su Juozapu Čechavičium prašė leidimo atidaryti ateljė Vilniuje žmonių ir vaizdų fotografavimui, tačiau leidimas nebuvo duotas. Fotografas dar keletą kartų (1875, 1883) kreipėsi dėl leidimo fotografuoti Vilniuje, bet nesėkmingai. Jam tik 1900 m. pavyko įsikurti mieste, kur dirbo iki pat mirties 1908 m. rugpjūčio 13 d.[19]

Dar galime prisiminti, kad ir kiti Vilniaus fotografai platino rusų valdžios draudžiamas nuotraukas. Pavyzdžiui, Janas Bułhakas straipsnyje apie XIX a. Vilniaus fotografus mini: „Kada vyskupą Hrynevieckį rusai iš Vilniaus išvežė į tremtį Rusijos gilumon, broliai Čyżai su užsidegimu masiškai platino vyskupo nuotraukas. Už tai jų ateljė buvo uždėtas areštas, o kenksmingi maskolių galybei negatyvai sunaikinti.“[20]

1863 m. sukilėliai su savimi nešiodavosi sukilimo vadų portretus. Iš tokių portretinių ir konfiskuotų nuotraukų buvo sukomplektuoti du vadinamieji Vilniaus civilinio gubernatoriaus Stepano Paniutino albumai, dabar saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.[21] Į kiekvieną jų sudėtos 126 daugiausia vietinių fotografų nuotraukos.

1863 m. sukilėliai tremtiniai Sibire | Fotografas nežinomas, 1863-1868 m.

1863 m. sukilėliai tremtyje su vietos gyventoju | Fotografas nežinomas, Tobolskas, 1864 m.

1863 m. sukilėliai tremtyje | Fotografas nežinomas, XIX a. II p.

Sukilėliai tremtyje Permėje | Fotografas nežinomas, apie 1864-1870 m.

1863 m. sukilėliai tremtyje su vietos gyventoju | Fotografas nežinomas, Tobolskas, 1864 m.

Lenkai jau senokai išsileido 1863 m. sukilimo vaizdų ir sukilėlių portretų albumą. Lietuvoje taip pat palaipsniui užpildoma ši spraga ir jau turime nemažai leidinių, pvz., Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais (LNM, 2004), 1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje (LNM, 2013), 1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos (ŠAM, 2013) ir kt.

1863 m. sukilimo fotografijų išliko ne per daugiausiai, bet kas žino, kiek jų būtų, jeigu ne nusiaubtos fotoateljė ir sunaikinti sukilėlių fotoportretai? Lietuvos muziejuose saugoma ir keletas fotografijų iš Sibiro tremties: Tremtinių, 1863 m. sukilimo dalyvių grupė. Tobolskas, 1864, 1863 m. sukilėliai tremtyje[22], 1863 m. sukilėliai Sibiro tremtyje su vietos gyventoju. Tobolskas, 1864[23], 1863 metų sukilimo dalyviai tremtiniai Sibire, 1863 m. sukilėliai tremtiniai Kungure (ŠAM)[24]. Be to, sukilimo dalyvių portretų rasime Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (MAVB) ir kitur.      1863 m. Vilniuje veikė tik dvejos fotoateljė: A. Sveikovskio bei Š. Privalskio ir H. Ratkės. Įdomus faktas, kad Š. Privalskio ir H. Ratkės ateljė buvo fotografuojami kaliniai, sugauti sukilėliai, dalyvavimu sukilime įtariami ir tardomi asmenys, o nuotraukos naudojamos policijos reikmėms: kartotekoms, atpažinimui, asmenų identifikavimui. LVIA saugomuose albumuose yra nemažai žmonių kalinių drabužiais fotografijų.[25]

Griaunama Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios varpinė | J. Čechavičius, 1873 m.

Numalšinus sukilimą, prasidėjo atvira krašto kolonizacija ir rusifikacija. Lietuvos teritorija buvo paskelbta „исконно русской землей.“[26] Uždraustas ir Lietuvos vardas, kraštą pavadinus Šiaurės vakarų kraštu. Rusijos imperijos valdininkai stropiai naikino mūsų praeities paminklus, kultūrinį paveldą ir viską, kas priminė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didybę, valstybingumą, pradedant nuo vienuolynų, bibliotekų, Eustachijaus Tiškevičiaus įkurto senienų muziejaus net iki senovinių mūrų, bažnyčių ir kitų paveldo objektų. Vilniuje po 1863 m. buvo uždrausta rengti Dievo kūno procesijas, kurios atnaujintos tik 1906 m., 1866 m. lietuviškose gubernijose buvo uždarytos 32 bažnyčios ir 52 koplyčios, neleidžiama pakelėse statyti kryžių.[27]

Buvo uždaromi vienuolynai – Vizičių (1863), Marijavičių, Trinitorių, Laterano kanauninkų, Bernardinų, Pranciškonų (1864), Baziljonų (1869) ir kt. Buvę vienuolynų pastatai paverčiami kareivinėmis, kalėjimais, juose įsikuria gimnazijos, stačiatikių seminarija ar dvasinė mokykla, stačiatikių vienuolės, karininkų klubas, archyvo fondų saugykla, labdaros draugija.[28] Uždaromos, griaunamos ar cerkvėmis paverčiamos ir katalikų bažnyčios. J. Čechavičius užfiksavo Pranciškonų bažnyčios varpinę,[29] jos griovimą (1867)[30] ir griaunamą Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią (1877).[31] Įdomu, kad panašios politikos okupantai laikėsi ir po Antrojo pasaulinio karo: bažnyčios ir vienuolynai buvo uždarinėjami, paverčiami sandeliais, niokojami, kapinės išdraskomos, o jų vietoje statomos mokyklos, vaikų darželiai, santuokų rūmai ar kiti visuomeninės paskirties pastatai.

Griaunama Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia | J. Čechavičius, apie 1876 m.

Liudvikas Čarkovskis atsiminimuose rašo, kad 1863 m. sukilimo numalšinimas stipriai paveikė Vilniaus miesto gyvenimą. Generalgubernatoriaus M. Muravjovo Koriko įsakymu buvo konfiskuoti visi sukilėlių dvarai, žemė ir namai, vienuolynai uždaryti, daug bažnyčių perdirbta į cerkves, o esančios cerkvės rekonstruotos „tikruoju rusišku“ stiliumi, visi to meto nauji statiniai pasižymėjo bizantišku charakteriu. Uždrausta bet kokia visuomeninė ir kultūrinė veikla. Miesto namų statyba reglamentuota, o puošyba pavesta policijos priežiūrai. Įsakyta visų valdiškų įstaigų ir namų, taip pat daugelio katalikų bažnyčių fasadus dažyti geltona spalva. Cerkvės dažomos žaliai, o privačių namų sienos – visomis vaivorykštės spalvomis. Tačiau geltona spalva vyravo miesto gatvėse.[32]

Kodėl nėra 1863 m. sukilimo įvykių fotografijų? Yra tik didelis pluoštas portretinių nuotraukų, o įvykius grafikos darbuose ar piešiniuose vaizdavo tik dailininkai. Tiesa, turime kelioliką vaizdų iš tremties vietų ar ten darytų grupinių fotografijų. Fotografijų nebuvo, nes nebuvo kam fotografuoti. Lietuvoje 1863 m. buvo tik keliolika fotoateljė, pvz.: devynios Vilniuje ir kelios kituose miestuose, bet atlikus patikrinimus ir tos pačios buvo uždarytos. Tiesa, po kurios laiko dvejos fotoateljė Vilniuje buvo atidarytos, nes reikėjo kažkam fotografuoti diduomenę ar policijos pavedimu sukilimo dalyvius ir kalinius. Be to, fotografuoti nelegaliai buvo nesaugu, nes už tokią veiką grėsė areštas, sušaudymas, kartuvės ar tremtis. 1865 m. Rusijos imperijoje buvo įvestos griežtos taisyklės, pagal kurias fotoateljė buvo galima atidaryti tik gubernijų ir apskričių centruose, gavus gubernatoriaus leidimą.[33] Be specialių leidimų nebuvo galima fotografuoti ir vietovių.

Laisvės atminties naikinimu prasidėjo mūsų kova už laisvę ir tęsėsi visus nelaisvių bei okupacijų metus. „Rusų pradų“ atkūrimo politika trukusi iki 1904–1905 m. neatnešė laukto rezultato. Nors sukilimas buvo pralaimėtas, tačiau represijos, trėmimai, gimtosios kalbos ir spaudos draudimas tik sustiprino pasipriešinimą, išugdė lietuvių tautinę savimonę, sutelkė tautą, pažadino ryžtą atkurti nepriklausomą valstybę. Numalšinus sukilimą, prasidėjo tautos žadinimo, modernios visuomenės formavimo laikotarpis, kuris galų gale atnešė trokštamą išsivadavimą ir pasibaigė savos nepriklausomos valstybės atkūrimu.

[1] Alma Mater Vilnensis. Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius, 2009, p. 514–517.

[2] S. Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Vilnius, 1994.

[3] L. Briedis. Vilnius: savas ir svetimas. Vilnius, 2012, p. 154–155.

[4] Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys. Lietuva 1794–1953. Vilnius, 1999, p. 29–30.

[5] S. Valiulis, S. Žvirgždas. Fotografijos slėpiniai II. Vilnius, 2006, p. 74.

[6] Handbook for Travellers in Russia, Poland and Finland, London, 1867, p. 173.

[7] LVIA, f. 380, ap. 20, b. 467, l. 2–5.

[8] D. Junevičius. Fotografijos raida Lietuvoje 1839–1863 m., Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p. 92.

[9] LVIA, f. 380, ap. 20, b. 467, l. 3.

[10] D. Junevičius. Przepisy regulijący działalność zakładów fotograficznych w Rosji w XIX wieku i przykłady ich stasowania, in: Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839-1939, Warszawa, 1999, s. 26.

[11] D. Junevičius. 1863–1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai, in: Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3, 1997, p. 242.

[12] Pamętnik J. E. Kossakowskiego (z lat1903–1910), k. 97, Z. K.-S. arch., Kossakowskos-Szanaicos asmeninis archyvas Varšuvoje.

[13] V. Juodakis. Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940. Vilnius, 1996, p. 18–20.

[14] D. Junevičius. 1863–1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai, in: Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3, 1997, p. 241.

[15] Vilniaus fotografija 1858–1915, Vilnius, 2001, p. 19.

[16] M. Matulytė. Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai 1863-ųjų sukilimo metu, in: Kultūrologija, nr. 9, 2002, p. 175–180.

[17] D. Junevičius. Fotografas Abdonas Korzonas: pirmeivis, sukilėlis, išdavikas? in: Kultūros barai, 2012, nr. 1, p. 68–78.

[18] L. Taborski. Tyburcy Chodźko – XIX-wieczny fotograf z Łomży, in: Dagerotyp. 1994, nr. 2, s. 22.

[19] D. Junevičius. 1863–1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai, in: Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3, 1997, p. 269.

[20] J. Bułhak. O pierwszych fotografach wileńskich z XIX wieku, in: Fotograf Polski, 1939, nr. 4, s. 51.

[21]11863 m. sukilimo medžiaga Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Katalogas, Šiauliai, 1999, p. 17.

[22] Okupacijos, pasipriešinimai, tremtys. Lietuva 1794 – 1953. Vilnius, 1999, p. 51.

[23]  Lietuviškos spaudos draudimas 1864 – 1904 metais. Vilnius, 2004, p. 37.

[24] 1863 m. sukilimo medžiaga Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Katalogas, Šiauliai, 1999, p. 17.

[25] V. Juodakis. Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940. Vilnius, 1996, p. 23.

[26] исконно русской землей – nuo amžių rusiška žeme (aut.).

[27] Okupacijos, pasipriešinimai, tremtys. Lietuva 1794 – 1953. Vilnius, 1999, p. 10.

[28]  Lietuvos vienuolynai. CD, 2000.

[29] LMAB, Sfg-54.

[30] Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839–1939. Warszawa, 1999, s. 230.

[31] VUB, F 82-883.

[32] L. Czarkowski. Wilno w latach 1867–1875. Pamętnik Wlleńskiego tow. lekarskiego. 1929. z. 1, s. 14–16.

[33] D. Junevičius. Przepisy regulijący działalność zakładów fotograficznych w Rosji w XIX wieku i przykłady ich stasowania, in: Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839-1939, Warszawa, 1999, s. 23–24.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!