Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. vasario 28 d. 15:23
„Nesijaučiam toli“: baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė (Niujorkas, JAV)

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“ ir šįkart pristato Niujorke gyvenančią baleto mokytoją Jolantą Valeikaitę.

Mano gyvenimas dabar yra mano mokiniai. Noriu atiduoti jiems visas savo žinias, visą patirtį. Ir noriu, kad jiems pasisektų. Kad jie tikrai visi gautų darbus, kad būtų psichologiškai gerai paruošti.

Iš Lietuvos išvažiavau jau seniai, prieš pat Sąjūdį, 1990 metais. Pirmiausia vykau į Vokietiją, į Boną, nes ten pasiūlė kontraktą. Po 12 metų išvažiavau į Ameriką. Jau daug metų dirbu mokytoja, nuo 2014 m. – Ellison Ballet mokykloje.

Tarp Amerikos ir Europos yra labai didelis kultūrinis skirtumas. Skiriasi kultūra, žmonių išsilavinimas. Europoje meno poreikis žymiai didesnis, kaip ir meno supratimas. Kai mes, europiečiai, Amerikoje susitinkame, atrodo, tarsi kalbėtume viena kalba.

Amerikoje žmonės dirba labai intensyviai, jie nori, kad namai, pinigai, geri darbai būtų gaunami tuoj pat. Visų tvarkaraščiai labai įtempti. Matėte, koks mano tvarkaraštis: pradedu pusę vienuolikos, iš salės išeinu po keturių valandų, kokią valandą pailsiu ir vėl tęsiu pamokas. O vakare privačiai dirbu su studentais, kurie nori dalyvauti konkursuose.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Iš pradžių buvo labai sunku, bet, atvirai pasakius, pripratau. Kokį dešimtmetį vis svarsčiau: grįžti į Europą ar ne? Ir vieną dieną labai aiškiai supratau – viskas, po dešimties metų gyvenimo čia jau mano namai ir mano šalis, reikia su tuo susitaikyti. Kai susitaikiau, viskas pradėjo gerėti – atvažiavau į Niujorką, gavau įdomų darbą.

Mes ruošiame baleto profesionalus (mokykla taip ir vadinasi: Ellison Ballet Professional Training). Ją baigę mokiniai gauna darbą ir Europoje, ir Amerikoje, nes yra gerai paruošti. Mes priimame tik gabiausius vaikučius (šiuo metu jų turime apie 30), atiduodame jiems viską, bet ir iš jų reikalaujame tiek pat.

Susiję:

Lietuva mano gyvenime užima svarbią vietą. Kai gyvenau Vokietijoje, daug bendravau su Nacionaliniu operos ir baleto teatru, su tuometine baleto direktore Tania Sedunova. Mano nuomone, ji tikrai pakėlė Lietuvos baleto lygį. Taniai Sedunovai pristačiau gabų pradedantį menininką choreografą iš Vokietijos Ching Wong. Sedunova leido jam pastatyti du spektaklius – „Šventąjį pavasarį“ ir S. Prokofjevo Pirmąją simfoniją. Premjeroje dar šokau pati, ir tai buvo paskutinis mano prisilietimas prie Lietuvos baleto.

Iš Amerikos atvažiuoti daug sunkiau, be to, pati pradėjau mokyti baleto – darbas kasdien, išvažiuoti gali tik per mokinių atostogas, o kartais ir per atostogas ruošiamės su vaikais konkursams.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Yra, žinoma, ir laisvo laiko, privataus gyvenimo, bet kuo labiau senstam, tuo mažiau to laiko lieka mums patiems. Dabar, rodos, ir knygą paskaityti galiu tik prisėdusi metro, nes namuose labai daug ruošiuosi pamokoms.

Dar turime du mėnesius vasaros atostogų, bet, pavyzdžiui, pernai birželį važiavau su mokine į konkursą Maskvoje. Šiemet tarptautinis konkursas vyko pas mus, Jacksone, irgi birželio mėnesį. Jeigu vaikas gabus, matai jo potenciją, talentą – dirbi.

Mano gyvenimas dabar yra mano mokiniai. Noriu atiduoti jiems visas savo žinias, visą patirtį. Ir noriu, kad jiems pasisektų, kad jie tikrai visi gautų darbus, kad būtų gerai psichologiškai paruošti. Klasėje aš mokytoja, be jokių nuolaidų, o už klasės ribų mes draugai. Aš jiems ir mama, ir psichologė. Baleto šokėjas yra lengvai pažeidžiama asmenybė.

Mes nuo mažų dienų pripratę prie disciplinos (ypač mūsų, sovietmečio, karta), nes mus muštravo kaip olimpiadai. M. K. Čiurlionio, vėliau baleto mokykla nebuvo juokas – aštuoneri metai įtempto mokslo. Nebuvo nė minties išvažiuoti (o dabar pasaulis atviras, ir žmonės, baigę mokyklas, išvažiuoja). Pačius gabiausius paimdavo Operos ir baleto teatras. Turėjai atšokti 20 metų ir viskas, pensija. 38 metų išeini į pensiją – visiškai jaunas žmogus. Visas gyvenimas scenoje, ir staiga vieną dieną į sceną nebeišeini. Ne vienas šokėjas palūždavo, visokių dalykų būta.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Baleto artistai ne tik labai pažeidžiami, bet ir dideli egoistai, nori labai daug dėmesio. Tiktai tie, kurie turi neapsakomą valią ir, žinoma, talentą, išsilaiko. Dar reikia turėti tvirtą psichiką, labai stiprų charakterį ir labai gerą sveikatą.

Tai viena iš sunkiausių specialybių, nes turi visiškai pamiršti savo ego ir dirbti, dirbti, dirbti. Nesvarbu, kad esi atsarginis – galbūt ateis diena, kai atsarginis šoks premjeroje. Aš savo mergaitėms sakau, kad visą laiką reikia būti pasiruošusioms. Turi klausyti, ką sako mokytojas ar choreografas, ir dirbti iš visų jėgų. Visi išeina, o tu dar pasilieki salėje ir dirbi toliau. Kai direktorius pamatys tavo darbštumą, atsidavimą, atkreips į tave dėmesį.

Susiję:

Žinoma, didelių kompanijų direktoriai paprastai daugiau užsiima verslu, nei menu, kartais jie net nežino, kas tu esi… Noriu pasakyti, kad tik tiek fiziškai, tiek psichologiškai labai stiprūs žmonės gali atlaikyti šitą profesiją. O kai baigi, savo vietą pagarbiai turi užleisti kitam: yra ir kitų žvaigždžių, kitų talentų.

Lietuvoje šokau dešimt metų, bet nerengiau jokių benefisų, nei atsisveikinimo vakaro. Atsisveikini su scena širdyje. Kažkas prisimins tave, kažkas – ne. Šokis yra akimirka – čia buvo, čia nebėra. Ją reikia išnaudoti tiek, kiek gali, kiek tau Dievas davė sveikatos. O po to – padėkoti ir išeiti.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Baleto mokytoja Jolanta Valeikaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Niekada netikėjau, kad mokyti vaikus yra tokia atsakomybė, toks įtemptas darbas. Repetuoji su jais, dešimt kartų padarai tą patį ir dar dešimtkart reikia daryt. Ir nesvarbu, kad tavo kantrybė baigiasi, vis tiek turi būti su jais iki galo. Kol jie supranta, kol padaro. O kai jie išeina į sceną ir šoka –viskas, tavo darbas jau padarytas, niekuo nebegali jiems padėt.

Aš gyvenu čia, bet man reikia ir Lietuvos kultūros, žmonių, bendravimo. Vasarą, kai atvykstu, jeigu kas vyksta Filharmonijoje, einu į Filharmoniją, jeigu kas vyksta teatruose, einu ten. Kiekvienais metais aplankau savo mielą mokytoją Adą Nasvytienę, giminių šiek tiek turiu, ryšiai išlikę. Man viso to reikia, aš be Europos negaliu. Dažnai aplankau ir Vokietiją, nes ir ten liko nemažai draugų.

Mano mokytoja Ada Nasvytienė… Dieve, aštuonerius metus mes dieną naktį ruošėme visas roles. Aš jau dirbau teatre, bet su ja repetuodavau, nes ji mane suprato, žinojo, kaip su manimi dirbti. Niekas jai nemokėdavo, viskas už ačiū. Užsidarom ir dirbam, dirbam. Bet niekuo skųstis negaliu. Viskas gerai. Tiems mokytojams, kurie su mumis dirbo sovietmečiu, paminklus reikia statyti. Visiems. Ir žemai jiems lenktis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!