Menotyrininkė Austėja Mackelaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančia menotyrininke Austėja Mackelaite.
„Su Austėja susipažinau jos darbovietėje – Morgano bibliotekoje ir muziejuje. Tai nepaprasto grožio statinys su didingu, bet kartu ir intymiu interjeru, su nedidele, bet rafinuota meno dirbinių kolekcija. 1924 m. šį Pierponto Morgano sukurtą stebuklą sūnus atvėrė visuomenei“, – pasakoja A. Baltėnas.
Menotyrininkė Austėja Mackelaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Arūno Baltėno nuotr.
Austėja Mackelaitė: Šiame muziejuje dirbu dar neilgai, nuo šių metų balandžio 2 dienos, tad pagal Amerikos muziejų standartus esu visiška naujokė. Prieš tai pusantrų metų praleidau Harvardo universiteto Menų muziejuje Kembridže (šalia Bostono). Ten, kaip ir čia, dirbau su olandų ir flamandų menu – piešiniais. Tikrai gerai išmanau XVI a. Nyderlandus.
Nors man labai įdomūs ir grafikos darbai, bet pagrindinis tyrimų objektas – piešiniai (akvarelė, pieštukas, tušas), dalykai, kurie dažniausiai yra labai spontaniški. Mane ir traukia jų intymumas.
Šiame muziejuje ir neturime jokios paveikslų kolekcijos (todėl jis vadinamas biblioteka), tik darbus ant popieriaus. O jie, aišku, be galo trapūs. Žinau, kad senasis XV–XVII amžiaus popierius daug stipresnis, negu tai, ką mes dabar suprantame kaip popierių, bet vis tiek šie darbai neatsparūs šviesai ir bet kokiems klimato pokyčiams, tad turime juos labai saugoti…
Menininkas, prie kurio parodos dirbu dabar – Hendrickas Goltzius (1558–1617). Jo grafikos darbai ir piešiniai yra nuostabūs. Jis ir visi su juo susiję menininkai – Karelas van Manderis, Janas Mulleris – specialistams labai gerai žinomi vardai. Bet mažiau susidūrusiems su šituo laikotarpiu, jie truputį netikėti.
Arūno Baltėno nuotr.
Menotyrininkė Austėja Mackelaitė. Niujorkas, 2018 m. ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Aišku, Rembrantas yra genijus, Diureris yra genijus, visi žymiausi to laikotarpio autoriai man labai artimi, bet yra be galo daug ir kitų aukšto lygio menininkų, kurių darbai labai įdomūs.
Be to, kiekvieną kartą, kai eksponuojame kūrinį ant popieriaus, netgi kai atnešame jį čia, į šviesą, jis truputį nukenčia – tai nesustabdomi procesai. Tad mes negalime metai po metų eksponuoti tų pačių Rembranto darbų (o mūsų Rembranto kolekcija tikrai puiki), turime leisti jiems ilsėtis.
Mano studijos dar nebaigtos, vis dar esu Londono Courtauld meno instituto doktorantūros studentė. Studijuodama Jungtinėje Karalystėje, Londone ir Oksforde, išsyk pradėjau domėtis būtent olandų ir flamandų menu. Man arčiausiai širdies laikotarpis nuo 1580-ųjų iki 1620-ųjų, periodas iki vadinamojo aukso amžius – Rembranto, Rubenso, visų didžiųjų meistrų. Manau, kad mano, kaip kuratorės, pareiga – supažindinti publiką su tuo laikotarpiu.
Arūno Baltėno nuotr.
Geriausios kolekcijos, su kuriomis aš dirbu, yra dviejuose Niujorko muziejuose, Harvarde, Los Andželo Getty muziejuje, na, ir Europoje. Tai įsivaizduoju, kad mano gyvenimas ir bus nulemtas tų vietų.
Turiu draugą amerikietį, kuris vis ieško vietos, kur jaustųsi gerai. O aš jam sakau, kad vieta iš esmės nėra toks svarbus dalykas gyvenime, ir kad man tikrai labai svarbu tai, ką aš darau. Mano identitetas tikriausiai labiausiai ir susijęs su mano darbu. Šiuo gyvenimo momentu Niujorke aš jaučiuosi ypatingai gerai, ta miesto energija man labai tinka.
Nors gyvenu toli nuo Lietuvos, bet grįžtu dažnai, bent du kartus per metus. Visada sugrįžtu Kalėdoms – niekur kitur tuo metu nesu buvusi, ir dar vasarą. Lietuva man truputį susitraukusi: tai mano tėvai, su kuriais ryšys labai artimas, sesuo, jos šeima, dukterėčios… Tai ir verčia mane vis grįžti ir grįžti, ir grįžti.
Kai persikėliau gyventi į Niujorką, supratau, kad Lietuva yra šio gyvenimo priešingybė. Niujorkas mane verčia lėkti, kurti, dirbti iki pusės dešimtos vakaro, įkvepia didžiules ambicijas. O Lietuvoje aš jaučiuosi esanti estetikos, tylos, švaros, ramybės šalyje. Lietuvoje man norisi gražiai serviruoti stalą, kviesti žmones į svečius, daryti valgyti – gyvenimas pasikeičia.
Koks mano požiūris į Lietuvą? Esu iš Šiaulių, mano paauglystei tas miestas, jo dydis, buvo labai tinkamas. Ir mano jaunystė Lietuvoje buvo labai graži, bet nuo 2005 metų, jau beveik pusę gyvenimo, gyvenu užsienyje (net mokyklą čia baigiau), tad mano supratimas, kas dabar yra Lietuva, gal truputį naivus, optimistinis, gal tikro jos vaizdo ir nebeturiu.
Ir nežinau, ar kada nors turėsiu.
