„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia vertėja Vytene Muschick.
Berlyne aš gyvenu nuo 1995 metų, o Vilniuje, man taip pat labai svarbiame mieste, nuo 1972-ųjų. Nuo 2015-ųjų mano miestas yra ir Belgradas. Kad nebūtų per paprasta, šiuo metu dėl naujų studijų dar yra ir Budapeštas, kuriame lankausi kas trys savaitės… Man vietos yra labai svarbios. Nors daug keliauju ir daug kur būnu, labai prisirišu prie tam tikros vietos, vietovės ar net pastatų. Man jie kaip žmonės, jaučiu su jais ryšį. Dažniausiai vienur ar kitur įleidžiu šaknis per ryšius su žmonėmis, o bendravimas yra tiesioginis mano darbas.
Dabar mes kalbamės Berlyno valstybinėje bibliotekoje. Nuo 1997-ųjų, studijų metų, kartkartėmis čia dirbu: mielai joje ir ką nors verčiu, nes čia yra Rytų Europos skaitykla su visokiausiais žodynais. Ir versdama į lietuvių kalbą čia galiu rasti visko, ko gali prireikti. Susipažinusi su Rytų Europos skyriaus vedėju net pakonsultuodavau dėl knygų atrankos, ką vertėtų įsigyti iš naujausios lietuvių literatūros. Tad kai kurios knygos čia yra atsiradusios man tarpininkaujant.
Berlynas sparčiai kinta, o man patinka stebėti tokias tarytum laiko „užšaldytas“, pokyčių nepaliestas vietas. Viena iš jų ir yra ši biblioteka. Mėgstu jos atviras erdves, jos savitą pralaidumą šviesai. Ją sukūrė originalių sprendimų ir fantazijos nestokojęs architektas Hansas Scharounas, o statyba buvo baigta 1978 metais. Jo projektuota ir šalia veikianti filharmonija, abiejų pastatų architektūra gražiai susišaukia. Kai dirbu bibliotekoje mintys laisvai skraido, užsimezga įvairios naujos idėjos. O, pavyzdžiui, kavinėje (mes ją vadindavom bufetu) meniu nesikeičia dešimtmečiais. Ten visą laiką tos pačios bufetininkės, o virtuvėje jau eilę metų darbuojasi vietnamietės. Kita vertus, tam tikri maži dalykai keičiasi: pastebėjau, kad dabar meniu atsirado ir vienas kitas vegetariškas patiekalas, bet visa kita lieka, kaip buvę… Eine Bockwurst mit Senf oder ein paar Wiener… Tie atpažįstami dalykai šildo, teikia tam tikro stabilumo jausmą.
Su Berlynu mane sieja ir žmonės, kuriuos pažįstu daug metų ir su kuriais jau susiklostė gilūs ryšiai. Yra kelios vietos, kur aš galiu paskambinti į duris, nepranešusi apie tai iš anksto, – tiesiog patikrinti, ar šeimininkai namuose. Tai vokiečių-ispanų šeima, kuri žino: jei kas nors netikėtai paskambins į duris, tai tikriausiai bus paštininkas arba Vytenė. Ir jei jie būna namie, visada išgeriame drauge kavos, pasikalbame. Tai sustiprina jausmą, kad šiame mieste aš gyvenu iš tikrųjų. Su ta šeima draugaujame seniai, mūsų vaikai ėjo į tą patį darželį, ir savaitgalius jie leisdavo tai pas vienus, tai pas kitus. Dar man patinka, kad Berlyne juntama decentralizuotos Vokietijos dvasia. Čia taip ryškiai nejaučiama kitoms šalims būdinga priešprieša – centras ir periferija, nes egzistuoja daug regionų, t.y. daug mažų centrų, kurie padeda palaikyti vokiškąją federalizmo idėją. Taip ir Berlyne: daug miesto dalių yra atsiradę iš mažų kaimelių, kurie vėliau apsijungė į didmiestį. Beje, šiemet Berlynas švenčia savo kaip didmiesčio šimtmetį. Taigi taip jau yra natūraliai su miesto plėtra susiklostę, kad Berlynas turi daug „centrų“, o kai kas net neišjuda iš savo miesto rajono, nes jame yra viskas, ko reikia: gydytojai, mokyklos, parduotuvės, kultūra, knygynai, bibliotekos ir t. t. Yra juntamas miesto dalių bendruomeniškumas, žmonės imasi iniciatyvų, kažką kartu veikia, būna kaimynystės projektų, kai skirtingos kartos (ne giminės) įsikrausto gyventi į tą patį daugiabutį namą ir padeda vieni kitiems. Man tai patinka. Pažįstu ir senąjį Berlyną, tikruosius senuosius berlyniečius, kuriuos kartais vadina Berliner Schnauze. Jie tiesiai sako, ką galvoja, nevyniodami žodžių į vatą.
Mano pastarųjų metų gyvenimas yra priklausomas nuo darbų ir projektų, kuriuose dalyvauju. Pastaruosius penkerius metus turiu privilegiją dirbti sau ir imtis to, kas sudomina. Galiu sau leisti prabangą kūrybinei improvizacijai, „padžiazavimams“. Man įdomi įvairovė, aš mėgstu perspektyvų kaitą. Pavyzdžiui, išverčiau į vokiečių kalbą Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Vokietijoje žmonės apie tremtį ir gulagą menkai težino, todėl smalsu stebėti, kaip ši knyga priimama. Čia apie ją kalbėti įdomiau, nei Lietuvoje. Gali eiti į mokyklas, diskutuoti su mokiniais, pristatyti literatūrą, tarkim, su muzikinėmis improvizacijomis. Arba surengti kokiame vietos literatūros salone, kuriame susirenka apie 50 žmonių, privačius skaitymus. Pavyzdžiui, Schöneberge tokiame skaityme dalyvavo ir garsininkė, kuri su akmenimis, stiklu, vandeniu, kitais įrankiais ir savo balsu kūrė visokius triukšmus, žodžiu, kūrė atmosferą. Tai paveiku. Dar tekstą lydėjo saksofono improvizacijos. Štai toks pateikimas.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Vokiečiams patinka, kad skaitau vokiškai su lietuvišku akcentu – taip jie geriau susitapatina su knygos heroje, viskas atrodo daug autentiškiau (iš pradžių galvojau kviesti į skaitymus profesionalią aktorę…). Knygos istorija jiems labai įdomi, įtraukianti: rankraščiai 41 metus išgulėjo užkasti po žemėmis stiklainyje, o pasakojama esamuoju laiku, lakoniškai, lengvai (stiliaus prasme), bet sykiu pagaviai ir įtaigiai. Žinoma, visus (o ypač paauglius) žavi Dalios charakteris, įkvepia jos vidinė stiprybė, gebėjimas tokiomis baisiomis ir žeminančiomis sąlygomis matyti, pastebėti ir tai, kas neįprastai gražu: didingą Arkties kraštovaizdį, kvapą gniaužiančią Šiaurės pašvaistę, pro ją nepraslysta tas aštrus, skaudus kontrastas – tarp žmogaus menkystės ir gamtos dieviškumo. Vienoje mokykloje apie šią knygą su devintokais kalbėjomės 90 minučių. Paklausus, kas jiems pirmiausia iškyla atmintyje pagalvojus apie Antrąjį pasaulinį karą, jie, žinoma, nei Stalino, nei gulagų nepaminėdavo, bet vardijo kitus faktus: koncentracijos stovyklos, Hitleris, nacionalsocializmas… Tai jie žinojo. Bet kai pakartoji tą patį klausimą po ryškių, pažymėtinų Grinkevičiūtės teksto ištraukų analizės, išgirsti kitus raktinius žodžius – tai baimė, siaubas, mirtis, noras išgyventi, pažeminimas, badas, stiprybė, užsispyrimas, vidinė kova – ant jų vidinio sietelio „išsijoję“ lieka emocijos, konkrečios patirtys, o ne vien faktai ar sąvokos. Norėdama įsitikinti, ar jie tikrai suprato ką tik išanalizuotą tekstą, aš sukurdavau įvairias situacijas, pavyzdžiui, sakydavau: įsivaizduokite, kad Dalia ir Ana Frank pažinojo viena kitą, tarkim, dar prieš prasidedant karui jos kartu buvo vasaros stovykloje, o karui prasidėjus ryšys nutrūko ir jos nieko apie viena kitą nebežino. Įsivaizduokite, sakau, kad tremtyje kartais būdavo galimybė slapta parašyti laišką ir per patikimą asmenį jį išsiųsti adresatui. Ir pasiūlydavau per dešimt ar penkiolika minučių parašyti nuo Dalios arba jos brolio Juozo laišką Anai Frank. Papasakoti, kas jiems nutiko tame ilgame kelyje nuo Kauno iki Trofimovsko salos, prie Laptevų jūros, kažkur 500 kilometrų už poliarinio rato. Nesitikėjau, kad jiems tai patiks: rašė jie su dideliu įsijautimu ir sukūrė labai įdomių laiškų kuo puikiausiai atspindinčių situaciją, kaip jautiesi, kai esi visiškoje nežinioje, gyveni siaubingomis sąlygomis ir esi priklausomas nuo kitų valios, o gal tiksliau, savivalės. Tad esu prisidėjusi prie šios knygos sklaidos užsienyje. Buvo įdomu stebėti, kaip žmonės šią knygą vertina ir interpretuoja skirtingose šalyse. Vieni ją suvokė visų pirma kaip dokumentą, liudijimą, kiti dėl įtaigios kalbos, stiliaus ir pasakojimo ypatumų – kaip grožinę literatūrą.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Pastebėjau, kad šiemet Lietuvoje yra paskelbti žydų kultūros ir žymiojo Vilniaus išminčiaus, mokslininko ir rabio iš XVIII amžiaus – Vilniaus Gaono metai. Lietuvoje, manau, per mažai apie tai žinoma, kalbama, o Vokietijoje buvusi turtinga žydiškojo gyvenimo tradicija tragiškai pasibaigusi Holokaustu yra pavyzdingai išsinagrinėta, „atnarpliota“ ir prisimenama. Ir man, kaip lietuvei, įdomu ir svarbu į šitai pasigilinti. Todėl mano pastarųjų dienų darbas susijęs su Vilniaus knygų mugėje pristatytos žydaitės poetės Matildos Olkinaitės (ji nužudyta 1941-aisiais per Holokaustą vos sulaukusi dvidešimties) poezijos albumu „Atrakintas dienoraštis“. Lietuvos radijui parengiau pokalbį su knygos sudarytojais, nes man tai yra svarbu. O netrukus vyksiu į Budapeštą, kur studijuoju germanistiką, pravesti kūrybinių vertimo dirbtuvių studijuojantiems lietuvių kalbą – dirbsime su poetės Giedrės Kazlauskaitės eilėraščiu: „Naujosios žydų kapinės“, o jei spėsime, tai versime ir „Vilniaus Gaoną“. Aiškinsimės jų eilėraščių kontekstą, atliksime jų analizę. Kiek girdėjau iš lietuvių kalbos lektorės Budapešto Eötvos Lorándo universitete Aurelijos Meškerevičiūtės (jos dėka šios dirbtuvės ir įvyks) jos studentų vertimai bus atlikti į vengrų, ukrainiečių, norvegų ir kinų kalbą. Nekantriai laukiu šių dirbtuvių. Tvirtai tikiu, kad skirtingi žiūros taškai ir perspektyvos mus labai praturtina.
Žinoma, yra ir lengvesnių, linksmesnių temų, su kuriomis galima įdomiai dirbti, bet mane kažkaip traukia tokios, kur reikia pačiai daug ką išsiaiškinti ir įsigilinti. Man vis norisi pakelti akmenuką ir pasižiūrėti, kas slepiasi po jo apačia… Na, ir tam tikra prasme, mes kiekvienas turime savaip „pagyti“, o gal tiksliau „išsigydyti“: iš tėvų, senelių nesąmoningai esame perėmę daug traumų, kurių aš nenoriu perduoti savo vaikams.
Ir taip jau susiklosto, kad kažkaip vienas darbas prišaukia kitą. Pavyzdžiui, su dar viena sunkia tema susijęs darbas, suteikęs ir visapusio džiaugsmo, buvo komikso vaikams kūrimas Albanijoje. Prieš savaitę pristatėme jį Tiranoje. Su iliustratore Lina Itagaki sukūrėme komiksą apie albanų ichtiologę, kuri nukentėjo nuo Albanijos „Stalino“ – Enverio Chodžos režimo. 1951 metais ji buvo sušaudyta kartu su kitais albanų mokslininkais intelektualais. Ta istorinė komiksų knyga, galima sakyti, atsirado Dalios Grinkevičiūtės dėka. Kai buvau Belgrade, viename neformaliame vakarėlyje susitikome su šveicarų fondo atstovu, kuruojančiu projektus Albanijoje. Jam su užsidegimu papasakojau apie Dalios Grinkevičiūtės knygą, ir ką aš darau su tuo projektu užsienyje. Ką tik buvau grįžusi iš knygos pristatymo Londone, kuris įvyko knygų leidėjos asmeniniame salone Londono pakraštyje. Ir tas atstovas pasiūlė man padirbėti su tuo metu Albanijoje naujai atvertais ypatingaisiais archyvais, konkrečiai – su dešimties represuotų mokslininkų bylomis. Ir aš sutikau. Viena iš tų istorijų buvo minėtosios žuvų mokslininkės Sabihos Kasimati istorija. Ši talentinga moteris buvo ichtiologijos mokslo pradininkė šalyje: aprašė ir suklasifikavo Albanijos žuvis, ėmėsi įgyvendinti mokslo muziejaus įsteigimo idėją ir buvo be jokios priežasties sušaudyta, sulaukusi tik 38-erių. Tokia kūrybiška, įdomi ir nepaprastai veikli asmenybė išplėšta iš gyvenimo srauto. Albanai dar neturi daug patirties, kaip tuos archyvus viešinti, kaip tokias istorijas pateikti mokyklose mokiniams patrauklia forma, tai aš ir pasiūliau sukurti komiksą. Parengti jiems parodomąją-bandomąją versiją, kaip galima dirbti su tokia skaudžia atminties tema šiandien. Su Lina nuvykome į Albaniją, aplankėme su šia mokslininke susijusias vietas, – albanams patiko su mumis dirbti, viskas klostėsi sklandžiai ir visiems stebinančiai greitai. Ir štai komiksas jau baigtas, pristatytas ir labai gerai įvertintas, kas svarbiausia, pačių moksleivių, kurių gausiai atėjo į knygos pristatymą Tiranoje. Dar kartą įsitikinau, kad su atminties lauko temomis tikrai įmanoma dirbti kūrybiškai, – bet kuriame pasaulio kampelyje ir su bet kuria amžiaus grupe.
Be to, per projektus pamatai, kokios įdomiai savitos kitos šalys: Balkanai, Albanija. Išgaruoja išankstinės klišės, nusistatymai ar klaidingi įsitikinimai. Albanija tarpukariu buvo Vakarų kultūros šalis: Sabihos vaikystės ir jaunystės mieste Korҫoje veikė net trys kino teatrai, dominavo Paryžiaus mados, ji mokėsi prancūzų licėjuje… Sabihą režimas apkaltino buržuaziniu gyvenimo būdu – kad dėvi skrybėlaitę, geria kavą su britų diplomatu ir bendrauja su juo prancūziškai… Visų tų režimų, ar jie būtų fašistiniai, ar komunistiniai, absurdą ir reikia parodyti vaikams, – juk jų esmė visiškai ta pati. Su tokiomis istorijomis susidūręs, įgyji tam tikrą supratimą, daugiau empatijos, gebėjimą įsiklausyti. Žmones tai veikia kaip profilaktiniai vaistai: imi aiškiai matyti ribas, kurių nevalia peržengti.
„Nesijaučiam toli“: vertėja Vytenė Muschick (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dabar Budapešte manęs paprašė pasiruošti papasakoti apie žymaus pokario poeto Paulio Celano recepciją Lietuvoje. Celano negali uždaryti viename narvelyje: Jo mirties vieta Paryžius, o gimė jis vokiškai kalbėjusių žydų šeimoje Bukovinoje, Černovcuose, dabartinėje Ukrainoje, kuri tuo metu buvo Rumunijos dalis. Poetas visą laiką rašė eiles vokiškai, bet niekada negyveno Vokietijoje… Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį išleido Vienoje, iš kurios emigravo į Paryžių, kur gavo Prancūzijos pilietybę ir 1970 metais mirė. Tai kuo jį dabar turėtume laikyti? Lietuvoje jis priskiriamas prie austrų poetų, bet Vokietijoje jis laikomas žydų kilmės vokiečių poetu… Kas teisus? Vienareikšmiškai čia niekaip neapibrėši. Ir Balkanuose viskas taip neišvengiamai susipynę ir persipynę, tie karai… Net religiją, būdavo, viena ir ta pati giminė pakeičia per amžius ne vieną kartą. O ką jau kalbėti apie tariamai „vientisą“ tautinę tapatybę: Teta – kroatė, senelė – juodkalnietė, kitas senelis – serbas, – negali juk žmogaus kraujo lašelių atidalinti procentais… To ir nereikia, juk svarbiausia yra žmogiškumas.
Kita vertus, iš šiandienos pozicijų negali spręsti apie praeitį. Nežinau, ką aš daryčiau ir ko nedaryčiau, jeigu man prie smilkinio laikytų pistoletą. Net Vokietijoje, kuri, regis, tiesiog pavyzdingai atliko visus namų darbus po II Pasaulinio karo ir viską aiškiai įvardijo, atsiranda radikalioji dešinė ir t.t. Ir negali pasakyti, kodėl. Gal žmonės turi vidinį poreikį sudėlioti viską į stalčiukus? Ir galbūt tam tikros situacijos žmonėms pasidaro per sudėtingos? Jie nori aiškių atsakymų, o noras suprasti kitą reikalauja pastangų. Tai nėra lengva. Bet jei to nedarai ar pavargsti tai daryti, visada atsiras, kas pasiūlys tuos aiškius, patogius, vienareikšmius atsakymus. Ir žmonės ima sekti iš paskos. Ir tai gali įvykti bet kuriame žemės lopinėlyje ir bet kurioje epochoje…
2020 02 27
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
