Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niu Heivene gyvenančiu pianistu Andrium Žlabiu.
„Pianistas Andrius Žlabys pasikvietė į Niu Heiveną (New Haven) visai dienai. Ramią, saulėtą rudens dieną Andrius daug kalbėjo apie muziką, šeimą, Lietuvą. Ir apie viską – su didžiule aistra, taip, tarsi grotų savo mėgstamą muziką. Bet išlikdamas paprastas, betarpiškas, jautrus. Vėlai vakare, sėdėdamas traukinyje į Niujorką, galvojau – buvo diena, kaip metai“, – sako A. Baltėnas
Kai grįždavau į Lietuvą tik kartą per dvejus metus, pastebėdavau, kaip viskas keičiasi – bažnyčios apšviestos, išaugę nauji pastatai… Dabar atvažiuoju dažniau ir tokių drastiškų laiko žymių nebepastebiu, bet sunkiau išvažiuoti – labiau jaučiasi pasidalinimas tarp dviejų pasaulių: vos kelias valandas lėktuve numigęs, atsiduriu visiškai kitoje terpėje, atmosferoje, kitoje kultūroje.
Džiaugiuosi, kad dažnai sugrįžtu į Lietuvą. Skrydis lėktuvu trunka panašiai, kaip kelionė autobusu į Klaipėdą – penkias-šešias valandos, na, gal aštuonias… Dažniau būnu Lietuvoje, nes turiu čia daugiau užsiėmimų, šiek tiek daugiau koncertų, dar laikas nuo laiko padėstau Muzikos ir teatro akademijoje. Jeigu kas kviečia, aš visada atvažiuoju.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Prieš koncertą stengiuosi atvažiuoti šiek tiek anksčiau, kad dar galėčiau pabūti vienas su instrumentu. Man reikia tų valandų. Instrumentas – kaip laidininkas. Jeigu jis geras, greitai gali prisitaikyti, bet jeigu instrumentas nelabai geras, jį, kaip kokį gyvūną, gali prisijaukinti tik per ilgesnį laiką. Nors kartais prieš koncertą laiko prisiliesti prie instrumento lieka labai mažai…
Svarbu ir kur groji. Salė taip pat tarsi instrumentas, ji turi savo akustiką, ir, be abejo, savo atmosferą. Ir atlikėjas, ir kiekvienas klausytojas atneša lašelį savo emocijų. Tad net ir tuos pačius kūrinius atliekant kitiems klausytojams, atmosfera gali būti visiškai kita. Tai sunkiai išmatuojama, pasveriama. Kiekviena salė turi subtilių skirtumų, kuriuos lemia ir interjeras, ir šviesa. Pavyzdžiui, Filharmonijos salė – nuostabi. Jinai pati skamba, net groti nereikia…
Na, o svarbiausia – ką atsineši savyje: kokios tavo intencijos, kokias emocijas bandai išreikšti. Man visąlaik svarbu, kad jos turėtų kažkokią universalesnę reikšmę, kuri susietų su kitais žmonėmis.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dažniausiai kūrinius gali pasirinkti pats. Ir rečitaliams dažniausiai pats susidarai programą, nors tai keistas užsiėmimas: panašiai kaip parodoje, sieki, kad kūriniai neužgožtų vienas kito, kad vienas kitą papildytų. Bet tie deriniai vis tiek visada šiek tiek dirbtini – juk kiekvienas kūrinys buvo parašytas atskirai…
Būna ir užsakymų pagroti tam tikrą kūrinį. Net jei kažko nenori, ne visada gali atsisakyti – grojimas yra mano duona kasdieninė, tad su kiekvienu projektu darai viską, kas įmanoma.
Dažniausiai, jeigu turiu koncertą, – viskas, aš užsidarau, „išeinu“. Nors kartais įmanoma „išsijungti“ ir kai aplink laksto vaikai, žiūrint koks darbas. Jei dar ne ceitnotas ir turiu laiko ramiai ruoštis koncertui, kaip tik labai jauku groti šeimyniniame šurmulyje. Muzika irgi veikia: kai kažką gražesnio groji, vaikai nurimsta. Toks abipusis poveikis. Muzika tiesiog yra pratęsimas viso kitko.
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Jeigu aš kasdien nenešu aukos prie muzikos altoriaus, tai iš karto išlenda slibinas ir pareikalauja savo… Jei keletą dienų nepagroju, iškart smegenys, ta jų dalis, kuri užsiima muzika, pradeda save valgyti. Toks alkio pojūtis, po to – kaltės jausmas, – ką aš čia darau….
Manau, kad aktyviam muzikantui labai sunku išeiti į pensiją… Tarkim, aš nežinau, kaip man nustoti groti. Būna, padarau kartais kokią pertraukėlę, bet po jos labai sudėtinga grįžti. Visą laiką turi būti įtempta styga.
Svarbus ir psichologinis nusiteikimas – kartais prieš labai atsakingą koncertą jaučiuosi gerai, o būna, kad ir prieš nereikšmingą pasirodymą žiauriai jaudinuosi. Tai labai priklauso nuo vidinio pasirengimo… Kaip visi obuoliai sukrenta į dėžę, kas vyksta smegenyse…
Dar aš labai pavydžiu toms profesijoms, kurių darbai turi pabaigą. Pavyzdžiui, kompozitorius gali pabaigti kūrinį, atiduoti, ir žino, kad jo nebesugadins. O atlikimas – toks skystas, beformis dalykas, turi jį laike išvynioti ir paversti įvykiu… Tas nepastovumas – vienas sudėtingesnių aspektų, bet galbūt tame ir žavesys…
Pianistas Andrius Žlabys (New Haven, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Tarkim, fotografija pavagia kokį gyvenimo momentą… Taip gali būti ir su muzika. Tik pas mus daugiau mygtukų, nei fotoaparate. Kaip J.S. Bachas yra sakęs: jis tik reikiamu laiku paspaudžia reikiamą klavišą… Kita vertus, kai kurios fotografijos man sukelia stipresnį emocinį poveikį, negu kai kurie muzikos atlikimai…
Mano santykis su Amerika – daugiareikšmis. Anksčiau ją mačiau pro rožinius akinius, bet čia daug sudėtingų socialinių dalykų. Vis dėlto kai atvykau, Amerika mane priėmė išskėstom rankom, suteikė išsilavinimą, galimybes. Tad labai džiaugiuosi, kad esu čia.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ interviu rasite čia.
