„Nesijaučiam toli“: dizaino kompanijos vaikiškų drabužių direktorė Laima Vilutis (Niujorkas, JAV)
Dizaino kompanijos vaikiškų drabužių direktorė Laima Vilutis, Niujorkas (JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančia dizaino kompanijos vaikiškų drabužių direktore Laima Vilutis.
Laima Vilutis: čia yra Tommy Hilfiger dizaino kompanija, įsikūrusi 1985 metais. Ji populiari visame pasaulyje, dabar pagrindinė bazė – Europoje. Aš šitoj kompanijoj dirbu jau virš trylikos metų. Dirbau su įvairiausiais drabužiais, daugiausia moteriškais, o dabar esu vaikiškų drabužių direktorė. Labai įdomus darbas, daug iššūkių, nes vaikų proporcijos labai skirtingos. O aš esu atsakinga, kad visos proporcijos būtų tinkamos visiems visokio amžiaus vaikų ūgiams. Su suaugusiųjų proporcijomis paprasčiau, bet ten kiti iššūkiai.
Amerikoje aš jau virš dvidešimt metų, čia jau mano namai. Visa šeima Lietuvoj, tik vienas brolis čia, jis gyvena Vašingtono valstijoje. Po dvejų metų pirmąkart pasimatėme, nes toli, ir jis labai užimtas, ir aš. Ir mano vaikai čia.
Dizaino kompanijos vaikiškų drabužių direktorė Laima Vilutis, Niujorkas (JAV) | A. Baltėno nuotr.
Dizaino kompanijos vaikiškų drabužių direktorė Laima Vilutis, Niujorkas (JAV) | A. Baltėno nuotr.
Jau jaučiuosi čia praleidusi daugiau laiko nei Lietuvoj, bet man Lietuvoj taip pat buvo labai gera. Jeigu atsukčiau laiką atgal, tikriausiai nebeišvažiuočiau. Bet gal taip reikėjo… Kažkas mane čia kvietė, nežinau. Niekada nesvajojau nei apie Niujorką, nei apie Ameriką. Man visą laiką labiau patiko Europa, bet kažkaip atsiradau čia. Iš karto gavau darbą, atradau save. Aš iš Lietuvos atsivežiau didelį bagažą. Visi mano mokslai buvo lietuviški, turėjau Lietuvoje savo siuvimo saloną, dariau ir kolekcijas. Čia galėjau didesniais mastais įgyvendinti savo sumanymus, nors gal ir Lietuvoj būčiau ką nors padariusi.
Bandžiau kažkaip neprarasti ryšių su Lietuva, bet pirmus penkerius metus buvo labai sunku. Ta įmonė, kurią sukūriau, subyrėjo: nesugebėjau išlaikyti, buvo per sunku. Bet dabar jau ir čia pradėjau kurti: sukūriau savo aksesuarų iš šimtaprocentinės vilnos liniją. Dirbu su ja jau antri metai. Bet čia rinka prisotinta – labai sunku kažką nauja pasiūlyti… Tai aš pirmiausia rūpinuosi, kad būtų ypatinga kokybė ir kad būtų patenkinti klientų norai. Tai nėra masinė gamyba, kol kas dar nepelninga augimo stadija. Pažiūrėsim… Tad dar dirbu čia, visa šeima išsilaiko iš šito darbo.
Lietuva man visada svarbi. Medį galima išrauti ir persodinti. Jeigu jaunas, jis prigyja, bet nežinau, ar tai daryti verta. Nieks negali pasakyt.
2018 11 12
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
