Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia pianiste Giedre Lutz.
Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
G. Lutz: Daug mokinių turiu: nuo mažų iki didelių, nuo penkerių iki septyniasdešimt penkerių metų… Jokios ypatingos reklamos nedarau. Informacija ir rekomendacijos keliauja iš lūpų į lūpas. Jei vienas mokinys išeina, tuoj kitas pasibeldžia.
Studijuojant magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, gavau pasiūlymą pagal Erasmus programą mokytis užsienyje. Turėjau galimybę pasirinkti studijas Berlyno, Helsinkio arba Madrido mieste. Apsisprendžiau vykti į Berlyno menų universitetą. Galutinai persikrausčiau gyventi į Vokietiją 2003 metais. Tuo metu jau laukiausi pirmojo vaikelio.
Pradžia buvo nelengva, jei atvirai, netgi labai sunki. Blogai mokėjau vokiečių kalbą, visai neturėjau draugų. Abu su vyru buvome studentai, trūko pinigų. Pradžioje namuose neturėjome net instrumento. O kai gimė dukrytė, teko atidėti puoselėtus planus ir svajones toliau studijuoti ar koncertuoti. Visiškai netikėtai užgriuvo problemos dėl sveikatos. Jaučiausi patekusi į didžiulę duobę. Dažnai galvojau, ko aš čia iš viso atvažiavau ir ką aš veikiu šitame mieste… Tai buvo iki šiol sudėtingiausias ir sunkiausias etapas mano gyvenime.
Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Bet situacija, ačiū Dievui, po truputį gerėjo. Persikraustėme iš studentų bendrabučio nykiame Rytų Berlyno rajone į vieną gražiausių ir žaliausių vietų mieste. Rodosi, pakeitus aplinką ėmė keistis ir mano būsena. Netgi buvau įstojusi į Humboldto universitetą studijuoti romanistikos. Bet vis dėlto taip ir likau prie muzikos.
Mano pirmasis darbas buvo Potsdamo privačioje muzikos mokykloje. Liksiu dėkinga šios mokyklos vadovams, kurie mane labai šiltai priėmė ir suteikė puikias sąlygas dirbti, ruošti mokinius koncertams bei konkursams, nors tuo metu dėstyti vokiškai man buvo dar pakankamai sunku. O su mokiniais draugiškai susitarėme: jie mane mokys vokiečių kalbos, o aš juos – groti fortepijonu. Į pamokas važiuodavau su džiaugsmu, buvau pilna entuziazmo.
Mano koncertinė veikla prasidėjo labai netikėtai, aptikus skelbimą, kad ieškomas pianistas vienam muzikiniam projektui su operos solistais. Praėjau atranką ir buvau pakviesta prisijungti. Grojome įvairiausiose vietose daug metų. Itin į atmintį įsirėžę man liko koncertai žvakių šviesoje nuostabios akustikos veidrodžių salėje (Spiegelsaal), Clärchens Ballhaus pastate. Tai – unikali vieta, turistų ir vietinių magnetas. Niekada nepamiršiu: aidint paskutiniams plojimams, iš šokių salės pirmame aukšte jau pasigirsdavo šokių ritmai. Aš, išsilaisvinusi iš barokinės suknelės ir peruko, skubėdavau į apačią šokti fokstroto, valso ar ča ča ča. Mano kolegos dainininkai vis juokdavosi klausdami, iš kur pas mane dar tiek energijos šokiams po kelių valandų grojimo. Šiuos pilnus adrenalino ir emocijų vakarus prisimenu su didžiule nostalgija.
Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Taip, žingsnelis po žingsnelio, jaukinausi Berlyną, o gal Berlynas prisijaukino mane?
Prieš kelerius metus atidariau savo fortepijono studiją. Labai norėjosi jaukios ir ramios atmosferos, kur būtų gera dirbti ir kur vis norėtųsi sugrįžti. Aš mokau grojimo fortepijonu meno ir kartu stengiuosi susidraugauti su savo mokiniais. Man labai svarbu, kad jie mokytųsi su džiaugsmu. Kiekvienas mokinys savitas. Vienas vaikas labai greitai atsiveria, o kitas ilgai lieka susikaustęs. Pavyzdžiui, šiuo metu mokau dešimties metų mergaitę, kuri visą laiką įsitempusi, tarsi kažko bijotų. Niekaip aš prie jos negaliu „prieiti“. Vakar į pamoką ji atėjo gerokai anksčiau, valgydama bandelę. Sakau jai: „Tu suvalgyk ramiai tą savo bandelę, o aš tau tuo metu pagrosiu.“ Groju, groju, o ji vis neateina. Pasižiūriu – verkia. Klausiu, kas gi atsitiko. Sako: „Mane taip sujaudino ši muzika, prisiminiau pernai mirusią senelę…“ Apkabinau tą vaiką. Muzika ją paveikė, tiesiog per akimirką ji atsivėrė. Atsirado ryšys, pasitikėjimas.
Pianistė Giedrė Lutz (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kartais koks vaikas pradžioje atrodo išpaikintas, neklusnus, negabus. Jau galvoju, ilgai aš čia jo tikrai nelaikysiu. O po kokių dvejų trejų metų staiga tampa kruopščiu, pareigingu. Man tas kitimo, augimo, vystymosi procesas yra labai įdomus. Aš nesiekiu iš kiekvieno padaryti laureato. Man svarbu, kad mokinys gautų gerus profesionalius pagrindus, pamiltų muziką ir neuždarytų visam laikui instrumento dangčio po muzikos mokyklos baigimo… Na, jei įžvelgiu potencialą, gabumus, valią, tai dirbu ir „kiečiau“, reikalauju daugiau, bet ir skatinu labiau.
Va, gavau dovanų šią savaitę – saldainių. O viena mokinė neseniai parvežė iš atostogų Albanijoje liaudies meistro išdrožtą smuiko raktą su įrašytu mano vardu. Labai miela… Ir piešinių bei įvairių darbelių turiu daugybę – kaupiu archyvą.
Paskutiniais metais pradėjau vėl intensyviau pati groti ir repetuoti. Mano vaikai darosi savarankiškesni (sūnus mokosi pirmoje klasėje, dukra baigia gimnaziją), taigi yra vis lengviau atrasti laiko savoms „studijoms“ prie fortepijono. Šalia kitų projektų paruošiau ir vis dar pildau solinę programą, kurios pagrindą sudaro plataus pripažinimo ir gausių apdovanojimų sulaukusi originali fortepijonui parašyta filmų muzika. Renkuosi tuos kūrinius, kurie mane pačią jaudina ir įkvepia. Galima būtų sakyti, tai – mano širdies muzika. Noriu dalintis ja su kitais. Jau turėjau keletą koncertų su šia programa. Po kiekvieno sulaukiu klausytojų padėkų su ašaromis akyse. Tai daro mane labai laimingą.
Džiaugiuosi, atsiveriant naujoms galimybėms daugiau koncertuoti. Atėjo laikas.
2020–03–03
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
