Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 28 gegužės d. 12:36
Kai puikiai dera gamta ir kultūra: 10 idėjų savaitgaliui gryname ore

Iš karės: Labūnavos bokštas | Kėdainių TVIC nuotr. / Kėdainių minaretas | Tito Valionio nuotr. / Šilavoto Davatkynas | Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.

Neseniai rašėme apie regioninius parkus, kuriuos verta aplankyti išsiilgusiems gamtos. Šį kartą prie nuostabių Lietuvos miškų ir ežerų peizažų, siūlome pridėti ir keletą kultūrinių objektų, nereikalaujančių pernelyg išklysti iš kelio ar užsukti į vidų. Išdidžiai į praeivius žiūrintys bokštai, įdomias istorijas pasakojančios trobelės ir įvažiavimus saugantys vartai:  „Vilniaus galerija“ siūlo kelias idėjas kultūrinių bei istorinių detalių „pasaldintam“ savaitgaliui gryname ore.

10. Vidurio Lietuvos bei Žemaitijos… bokštai!

„Aukštyn nosį“ – taip galima pavadinti maršrutą, vingiuojantį pro keturis išskirtinius bokštus (ar juos primenančius unikalius statinius) vidurio Lietuvoje bei Žemaitijoje. Maždaug 200 kilometrų atkarpoje išsibarstę, viršun besistiebiantys objektai tikrai verčia aukštyn kelti galvas, nosis ir net nuotaiką, o „bokštų kolekcijos“ ar „gražiausio bokšto“ rinkimai gali tapti įdomia atrakcija ir mažam, ir dideliam!

Labūnavos bokštas | Kėdainių TVIC nuotr.

Radviliškio medinė varpinė | Radviliškio TIC nuotr.

Maršruto metu galima aplankyti Labūnavos dvaro bokštą, Kėdainių minaretą, Radviliškio varpinę ir Telšių laikrodį.

Daugiau apie objektus skaitykite čia.

9. Pėsčiųjų maršrutai Rusnėje

Rusnė – vienintelis Lietuvoje saloje įsikūręs miestelis, kurį supa Atmatos ir Skirvytės upės. Nemuno deltos apsuptyje galima rasti du pėsčiųjų takus, kuriuos įvairiai jungiant ir derinant, galima nukeliauti net 30 km. Na, o tiems, kurie norėtų pasivaikščioti kiek trumpesniu maršrutu, galima pasirinkti tik tam tikrą atkarpą, svarbiausia – atsipalaiduoti ir mėgautis nuostabaus grožio vaizdais, kurių tikrai apstu – nuo laukinės gamtos iki pasislėpusių architektūrinių siurprizų.

Senasis Vorusnės kaimas | © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Skirvytėlės etnografinis kaimas | © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

8. Šilavoto davatkynas

Šilavoto Davatkynas – daugiau nei šimtmetį gyvavęs neformalus moterų „vienuolynas“, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys, vietinių nepiktai vadintos „davatkėlėmis“. Žinoma, čia nepamatysite nei solidžių mūro sienų, nei kitų vienuolynams būdingų akcentų – vietoje to dailaus miško papėdėje pūpso kelios senutės, it pasakose mažytės trobos ir išpuoselėtas kiemas. Nuo pat 1895 m. iki 1999 m. šioje vietoje glaudėsi vietinės moterys, nusprendusios savo likusį gyvenimą sieti su Dievu. Vienos iš jų buvo našlės, dar kitos – apsisprendusios nekurti šeimos, tačiau tam tikra prasme jos sukūrė kur kas didesnę šeimą – tai visi žmonės, kurioms jos padėjo per beveik šimtą Davatkyno gyvavimo metų.

Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.

Viktorijos Bielevičienės nuotr.

Davatkyno patirtis prasideda kur kas anksčiau, nei į jį patenkame. Kad tai pajaustume, labai svarbu į Davatkyną atvykti ne automobilių keliuku (į kurį nukreipia rudoji rodyklė), o atkulniuoti  pėsčiomis nuo Šilavoto bažnyčios šventoriaus – visas kelias papuoštas išraiškingais liaudies meno koplytstulpiais. Šiandien Davatkynas yra ne tik vienas įdomiausių krikščionybės raidos Lietuvoje pavyzdžių, bet ir nuostabiai jauki vieta ieškantiems praėjusių amžių dvasios: mažytėse trobelėse vis dar spindi Davatkyno gyventojų austos staltiesės, o langų atspindžiuose – nuostabūs, šiandien jau beveik išnykę darželiai.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

7. „Mažosios Lietuvos paveikslų sodas“

Viena unikalesnių šalies meno erdvių – Bitėnuose, netoli Rambyno kalno, įsikūręs „Mažosios Lietuvos paveikslų sodas“, veikiantis po atviru dangumi. 2003 metais įkurta galerija dirba ištisus metus, o lankytojai gali išvysti apie pusšimtį Lietuvos ir užsienio dailininkų sukurtų, didelės apimties tapybos bei skulptūros darbų. Per jau daugiau nei dešimtmetį vykstančius plenerus čia apsilankė ir savo kūrinius paliko ne vienas Lietuvos ir užsienio menininkas, tarp jų – Vytautas Kaunas, Sigutė Ach, Arvydas Kašauskas, Gražvydas Kardokas, Aloyzas Stasiulevičius, Angelina Banytė, Agnieszka Rogoz (Lenkija), Irakli Gabecadze (Gruzija) ir kiti.

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Šalia „Mažosios Lietuvos paveikslų galerijos“ veikia ir Martyno Jankaus muziejus, pristatantis iškilaus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo ir patrioto gyvenimą, veiklą. M. Jankaus muziejuje ir „Mažosios Lietuvos paveikslų sode“ nuolat vyksta įvairūs kultūriniai ir edukaciniai renginiai, jau minėti dailininkų, įskaitant ir jaunuosius kūrėjus, plenerai.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

6. Gražutės regioninis parkas

Nors šio parko pavadinimas siejasi ne su žodžiu „grožis“, o su parko teritorijoje plytinčiu Gražutės mišku, jį vis vien galima vadinti vienu gražiausių Lietuvoje. Čia suskaičiuojama net 70 vandens telkinių (vienas iš jų – Antalieptės marios – tęsiasi net 16 kilometrų), o kur dar miškai miškeliai ir juose pasislėpusių bažnyčių bokštai.

Įsivaizduokite: bene dvidešimt minučių riedate per nepertraukiamą girią keliu, kuris, rodos, nenuves niekur. Tačiau staiga akis nuo medžių ir už jų blizgančių ežerų atitraukia Salako bokštas: tai virš miško kyšo aukščiausia iš akmenų statyta bažnyčia Lietuvoje. Žavi ne tik Salako bažnyčia, bet ir ją supantis miestelis: atrodo, kad  laikas čia sustojo jau prieš kone šimtą vasarų. Ir nors miestelio nuotaika pakankamai pakili, čia galima atrasti ir daug paslapties – juk iš viso Salake yra net septynios kapinės.

Gražutės regioninio parko nuotr.

Gražutės regioninio parko nuotr.

Gražutės regioniniame parke yra net 3 pažintiniai takai (nuo 1, 5 iki 5 km) ir dvi pėsčiųjų trasos po 10,5 km.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

5.  „Camino Lituano“

Lietuvoje geltonų plytų kelio nėra. Tačiau yra… geltonų kriauklių kelias! Jeigu jums jau teko pastebėti šios spalvos kriauklėmis ar rodyklėmis pažymėtas sienas, medžius, pastatus ar net plyteles, reiškia, jūs šiame kelyje pora žingsnių jau žengėte. Camino Lituano – tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Pati garsiausia istorinė šio kelio atkarpa yra Ispanijoje: ji driekiasi net 800 kilometrų, kuriuos šimtai tūkstančiai žmonių kasmet pasiryžta nueiti pėsčiomis arba numinti dviračiais.

Pakeliui į Buivydžius | Puslapio caminolituano.com nuotr.

Pakruojo dvaro parke | Puslapio caminolituano.com nuotr.

Kadangi Camino Lituano tikslas yra sujungti kuo daugiau valstybių, per Lietuvą jis vingiuoja iš šiaurės, (kur pratęsia latviškąjį kelią) į pietus (kur ties Seinais susijungia su lenkiškuoju keliu). Visas kelias suskirstytas į 21 atkarpą – viena atkarpa yra lygi vidutiniam atstumui, kurį per dieną gali įveikti tam pasiruošęs žygeivis (dažniausiai – 20-30 km), tačiau galima žygiuoti ir ne pagal atkarpas, o tiesiog atsižvelgiant į savo jėgas. Kelyje atradimai lauks ne tik piligrimų: nuo piliakalnių iki apžvalgos bokštų, nuo dvarų iki archeologijos paminklų.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

4. Darsūniškis

Nors Nemunas per Lietuvą teka net 359 kilometrus, aiškiau įsivaizduojame tik kelias jo atkarpas: Druskininkus, Alytų, Birštoną, Kauną, Veliuoną, Jurbarką… O kas slypi tarp šių didesnių miestų? Aplankykite Darsūniškį – nedidelį, palei Nemuną ištįsusį miestelį, kurio „netyčia“ nepravažiuosite niekad – jis tiesiog yra „galutinė stotelė“.

Darsuniškio varpinė | Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Darsuniškis | Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Į Darsūniškį įvažiuojant nuo Kruonio pusės „įsileidžia“ Šv. Agotos vartai, nuo Užugirėlio – Šv. Kazimiero,  o nuo Jiezno – Šv. Jurgio (būtent šie – Šv. Jurgio – vartai pastatyti vėliausiai – apie 1910 m., miesteliui plečiantis jau tolyn nuo Nemuno). Miestelyje kadaise stovėjo ir Darsūniškio pilis, kuri veikė kaip vienas iš Panemunės gynybinės sistemos atraminių punktų. Manoma, kad šiose apylinkėse, netoli Nemuno, turėjo stovėti ir dvaras. Šiandien Darsūniškyje galima pamatyti miestelio bažnyčią bei paragauti Liutikos šaltinio mineralinio vandens.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

3. Rubikių ežero salos

Rubikių ežeras Anykščių rajone (dar kitaip vadinamas Anykščiu) – vienas didžiausių ir garsiausių ežerų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vienus jis traukia nuostabiais raudonais saulėlydžiais (jiems pamatyti rinkitės rytinę ežero pakrantę), kitus – galimybe pašiūrėje ant vandens paragauti ką tik virš laužo virtos žuvienės, dar kitus – kaip viena tobuliausių vietų išpildyti dar vaikystėje užgimusias robinzoniškas svajones. Vingiuotose ežero pakrantėse ne tik lengvai rasite, kur išsinuomoti valtį, bet ir kur kas „rimtesnių“ laivų – jų kapitonai jums mielai pasiūlys ekskursiją po žymiąsias salas ar net žvaigždžių pažinimo naktį ant plausto.

R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

V. Pupelio nuotr.

Beveik kiekviena Rubikių ežero sala turi ne tik savo vardą, bet ir istoriją. Varnagrotė, Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji, Avietinė, Jurginių, Būčinė, Tinklinė, Aukštoji, Ąžuolėlis, Palšinė, Pakriūtinė, Palšinė –  po kiekvienos salos pavadinimu slypi po vieną ar net kelis vaizdingus paaiškinimus (šie paaiškinimai ir legendos ypač viliojo paslaptingąjį rašytoją Antaną Vienuolį, kuris Rubikių ežero salai sukūrė ir visą apysaką pavadinimu „Šventavartė“).

Rašydamas apie šventas salas Rubikių ežere, A. Vienuolis iš dalies nemelavo: manoma, kad vienoje ar net keliose ežero salose tikrai buvo senosios lietuvių šventvietės, o vienoje iš jų – Pertako saloje – yra ir tikrų tikriausias piliakalnis. O štai Didžiojoje saloje Tautinio atgimimo metais vykdavo slapti aplinkinių kaimų gyventojų pasitarimai, kuriuose buvo svarstoma, kaip sėkmingai pasipriešinti carinei valdžiai. O kokias paslaptis slepia Avietinė, Česnakinė, Liepinė ar Jurginų sala? Vietiniai sako, kad paslapčių kodai – salų pavadinimuose!

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

2. Kurtuvėnų regioninis parkas 

Tarp Ventos ir Dubysos pasislėpęs Kurtuvėnų regioninis parkas puikiai pažįstamas Šiaulių ar Kelmės gyventojams, tačiau dar ne visai atrastas keliautojų iš tolimesnių Lietuvos kampelių. Vis dėlto po daugybės klajonių po įvairiausias šalies vietas labai norisi dar kartą pirštu bakstelėti būtent čia – tai vienas tobuliausių pasirinkimų mėgstantiems kiek ilgesnes nei simbolinio ilgio pėsčiųjų  trasas (bent 4-6 km) ir tiems, kurie svajoja kuo ilgiau žygiuoti ežerų pakrantėmis.

Kurtuvėnų regioniniame parke be abejonės atrasite net tik gamtos, bet ir žmogaus sukurtų perliukų. Vienas iš jų – Kurtuvėnų dvaro kompleksas, kuri galima vadinti viso parko šerdimi. Ir nors pagrindinis dvaro pastatas neišliko (galima pamatyti tik jo terasą), ne ką mažiau susižavėjimo sulaukia įspūdingo dydžio ir grožio dvaro svirnas, statytas prieš daugiau nei 200 metų.

Kurtuvėnų regioninio parko nuotr.

Kurtuvėnų regioninio parko nuotr.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

1. Upninkai

Kažkuria prasme, tai tiesiog slaptas pasaulis, įrėmintas Neries ir Šventosios slėnių, kurį pamato nebent tie, kurie šiuose kraštuose turi „babą“ ar netyčia nuklysta, ieškodami nuotykių vandens keliais. Nors Upninkų kaimas visai nedidelis (gyvena vos 700 gyventojų), nesunku pajausti jo išskirtinę aurą, kuri užkoduota jau Upninkų pavadinime ir net herbe: kaimo apylinkes supa galybė didesnių ir mažesnių upių.

Mažai paliesti slėniai, miškai ir autentiškos po juos pabirusios sodybos čia padeda pamažu pamiršti, kuriame amžiuje keliauji: galbūt taip viską laike „užkonservavo“ ir net trys seniūnijos teritorijoje esantys draustiniai (Upninkų valstybinis botaninis, Lietuvos valstybinis hidrografinis ir Šventosios valstybinis ichtiologinis). Savotiškai „užkonservuota“ ir klasicistinės manieros Upninkų bažnyčia: tai vienintelis toks senas,  per Upninkus siaubusius gaisrus išlikęs pastatas.

Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė | Jonavos TIC nuotr.

Upninkų bažnyčia | Jonavos TIC nuotr.

Nuo Upninkų miško keliuku leiskimės palei Šventąją: tarp medžių pakrantėse šmėžuoja jaukios medinės sodybos, o rodyklė į Partizanų mūšio (1949 m.) vietą sufleruoja įtemptą šio miškingo krašto istoriją. Nepamirškite aplankyti ir kiek toliau stovinčią Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvę – vieną svarbiausių objektų Lietuvos sentikiams.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

Linkime (iš naujo) atrasti gražiausias Lietuvos vietas! Daugiau apie įvairius šalies objektus skaitykite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!