Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 24 sausio d. 21:25
Atidaroma fotomenininko Vaclovo Strauko personalinė paroda „Norėjau pasiekti saulę“

Klaipėdietis fotomenininkas Vaclovas Straukas (1923–2017), į meninės fotografijos pasaulį atėjęs jau brandžiame amžiuje – penkiasdešimties, paliko gausų fotografinį palikimą. Šiandieną jis – vienas iš Lietuvos fotografijos klasikų, kurio fotografija užima garbingą vietą greta Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Jono Kalvelio ir kitų lietuvių fotomenininkų kūrybos. 2023 metais V. Straukui sukaktų 100 metų. Vasario 1 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Vaclovo Strauko personalinė paroda „Norėjau pasiekti saulę“. Parodoje – V. Strauko fotografija iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo.

V. Straukas. Iš ciklo „Paskutinis skambutis“

Lyrišką pasaulėjautą V. Straukas subrandino gana anksti, dar vaikystėje, gyvendamas ant ežero kranto, nuolatiniame sąlytyje su gamta ir paprastais kaimo žmonėmis. Meilė gimtajam kraštui ir harmonijos, grožio poreikis neapleido jo visą gyvenimą. Temų autorius niekuomet neieškojo kažkur toli. Jos visos pirmiausia ateidavo į jo gyvenimą ir tik vėliau – į fotografiją. Kiekvienas iš V. Strauko sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu.

Pirmajame – „Pamario motyvai“ (1972) fotomenininkas permąsto ankstyvąsias savo gyvenimo patirtis, išlaikydamas tą pačią atidą ir meilę, kurią subrandino dar tėvų namuose. Gal dėl to, vos tik apsigyvenęs Klaipėdoje, jis įdėmiai tyrinėjo šio krašto kraštovaizdį, gilinosi į vietinių gyvenimą. Atrodo, nuoširdžiai gėrėdamasis viskuo – žvejais, jų tinklais, valtimis, pamario gyventojų kasdienybe, jų vaikais ir senoliais. Ir kartu – pamildamas viską iš karto. Šiose fotografijose, per žmogaus paveikslą, jo darbo scenas, buities vaizdus, net peizažą itin išryškėja etnografiškumas. Autorius skuba įamžinti senąjį istorinį žvejų kaimą. Jis čia ieško praeities pėdsakų, kruopščiai juos atrenka ir fiksuoja. Ne tik kaip prisiminimus žadinančius epizodus, veikiau kaip išeinančio gyvenimo liudijimus, aiškiai suvokiant savos misijos svarbą. Jau šiame cikle atsiranda simboliniai, alegoriniai motyvai, kurie dar aktyviau plėtojami vėlesnėje autoriaus kūryboje.

Kaip tikras lyrikas, V. Straukas laikėsi ir marinistinės fotografijos bei kopų peizažo vaizdavimo tradicijų. Grožėjosi jūra, hipnotizuojančiais jos vaizdais, su objektyvu gaudė dosnius saulės spindulius. Netrukus kopos tapo pagrindine jo tema ir nuolatiniu traukos tašku kūrybinėse klajonėse. Pirmosios autoriaus kopos labai skiriasi nuo vėlesnių. Jos – abstrakčios, be ryškesnės faktūros, gilios ir sunkios tarsi kalnų viršūnės. Tačiau šiek tiek vėliau pradėti plėtoti sprendimai, sudarantys ciklo „Kopos“ (1975) pagrindą yra žymiai tradiciškesni. Čia V. Straukas paprastai išsaugodavo visus peizažui būdingus dėmenis. Jam rūpėjo ne tik aštrios smėlio kalvų viršūnės, bet ne mažiau – ir saulė, kamuoliniai debesys, tolumoje ištįsęs marių vandenų ruožas. Paskiros smėlio kalvos plačiakampio objektyvo pagalba neretai sujungiamos į visumą, išbaigtą reginį, stebinantį savo neįprastomis formomis. V. Straukui kopos – tai dar viena lyrinio veiksmo vieta, kurių paviršiuje saulė piešia grėsmingus šešėlius, o debesys liudija vaizdo realumą.

V. Straukas. Iš ciklo „Pamario motyvas“

V. Straukas visą laiką liko nuoširdžiu, gal kiek naivoku žmogaus, veikiamo jo paties aplinkos, stebėtoju. Netrukus nuo jam brangių etnografinių temų, jautriai išpasakoto kopų peizažo jis perėjo prie grynos žanrinės kūrybos – žymiausio ir ilgiausiai kurto fotografijų ciklo „Paskutinis skambutis“ (1975-1987). Tai – garsiausias V. Strauko fotografijų ciklas, pavienėmis fotografijomis apkeliavęs beveik visą pasaulį ir autoriui pelnęs daugybę apdovanojimų. Būtent jame ryškiausiai atsiskleidė jo kūrybos savitumai. Fotomenininkas renkasi svarbiausias mokyklinių metų datas – rugsėjo 1-ąją ir abiturientų išleistuves. Dekoratyvus išoriškai – puoštas jaunyste, gėlėmis, baltais nėriniais, šis ciklas bene labiausiai žadina emocijas. Tai – ne tik nostalgija vaikystei ar paauglystei, pirmai meilei ir neapykantai. Tai – ir autoriaus kūrybos nepaliekantis tikėjimas žmogumi ir gyvenimu. Nė lašelio dramatizmo, ironijos ar realios gyvenimiškos nuojautos. Visur – šypsenos, juokas, net ir ašaros čia veikiau yra džiaugsmo nei skausmo. Gana literatūriškas temos išpildymas, kartais sentimentalokos užuominos tiesiog neišvengiamos. Kad suteiktų savo herojams sparnus, autorius linkęs nepastebėti dramatiškosios gyvenimo pusės. Schematiški, be gilesnės psichologinės analizės herojų paveikslai kuria lengvą erotinį atspalvį, kurio autorius net nebando paneigti. Tai – dar vienas jaunystės ir bundančios maištingos sielos liudijimas.

Susiję:

Strauko fotografiniai ciklai, tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tik fotografijoje žodį keičia vaizdas. O tema išlieka ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui.“

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

V. Straukas. Iš ciklo „Kopos“

Vaclovas Straukas gimė 1923 m. Požerėje (Šilalės r.). Mokėsi Šilalėje. 1946–1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, apie penkiolika metų mokytojavo Žemaitijos mokyklose. Nuo 1952 m. apsigyveno Klaipėdoje ir lietuvių kalbos mokė Klaipėdos vidurinėse mokyklose. Nuo 1969 m. iki 1988 m. dirbo fotografu Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Gražina“. 1970 m. buvo paskirtas vadovauti pirmajam Lietuvoje meninės fotografijos salonui, veikusiam Klaipėdoje. 1971 m. įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Surengė apie 30 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. V. Strauko kūryba įvertinta 3-imis Grand Prix, 7 aukso, 6 sidabro ir per 80 kitų apdovanojimų. 1976 m. V. Straukas pelnė Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą, 1994 m. jam suteiktas FIAP nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. Nuo 1993 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys. 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2007 m. įteikta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija, 2008 m. – LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2013 m. įteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio ženklas. 2021 m. jam skirta Neringos miesto mero premija. V. Straukas mirė 2017 m., palaidotas Klaipėdoje.

 

Paroda veiks iki 2023 m. kovo 11 d.

 

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

„Prospekto“ galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00, VI 12.00-16.00

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!