Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas”. Fot. Justinas Rubinovas

Rugsėjo 30 dieną Kauno menininkų namuose įvyko vakaras, skirtas režisieriaus, aktoriaus Stanislovo Rubinovo (1930 02 11–2013 10 21) dešimtosioms mirties metinėms, ir jo sūnaus Aleksandro Rubinovo monospektaklio „Mano tėvas“ pristatymas. Sukakties proga buvo išleistas ir Stanislovo Rubinovo knygos „Miške ir scenoje“ antrasis leidimas. Lygiai prieš dešimt metų, 2013-aisiais, pasirodžiusi knyga netrukus tapo retenybe, todėl antram gyvenimui ją prikelti ryžosi koncertų organizatorius Markas Šliamovičius. Knyga išleista jo šeimos privačių lėšų dėka.

Šiandien, kai Lietuvoje vis dar tęsiasi renginių ciklas, skirtas Vilniaus geto 80-osioms likvidavimo metinėms, Stanislovo Rubinovo portretas turi dar daugiau konotacijų, nes jo gyvenimo istorija, jo šaknys – autentiškiausias išgyvenimų židinys, susijęs ne tik su Kaunu, bet ir Vilniumi, ir visa Lietuva.

Pirmoje knygos dalyje S. Rubinovas, smulkiai pasakodamas šeimos istoriją, detaliai atskleidė, iš kokio namo ir kaip buvo išvestas jo tėvas Izaokas Rubinovas ir sušaudytas Paneriuose, keliais štrichais papasakojo apie savo senelio architekto namus, suprojektuotus Vilniuje, dabartinėje Kalinausko gatvėje. Skaitydamas iškart gali suprasti, kad jis buvo didelis XX a. I pusės Vilniaus kultūrinio gyvenimo žinovas. Jis nusinešė daug paslapčių ir apie Pohuliankos teatrą, nes jo fenomenali atmintis galėjo „restauruoti“ neįtikėtinų detalių.

S. Rubinovas mirė praėjus vos keliems mėnesiams po knygos išleidimo. Režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo gyvenimo istorija – sukrečianti. Po Dalios Grinkevičiūtės dienoraščių „Lietuviai prie Laptevų jūros“ nieko autentiškesnio apie sukrečiančius išgyvenimus neteko skaityti. „Miške ir scenoje“ – autentiškų nuotrupų dėlionė. Sujungus tuos mini siužetus, susiformuoja dvasinių patirčių žemėlapis. Nuojautų dėka jis išgyvenamas dar baisiau. Tik lemties dėka jis liko gyvas: į paauglį nukreiptas kulkų pliūpsnis, suaižomas medžio kamienas, prie kurio pririštas jaunuolis, o kai nusitaikoma į galvą, netikėtai pasibaigia šoviniai.

Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas”. Fot. Anton Shuminsky

Tėvo likimo istorija tapo sūnaus spektaklio istorija. Ją Aleksandras Rubinovas papasakoja atsisakydamas teatrinių priemonių, tačiau jos autentiškumas, neišmoktas, o išjaustas tekstas, tūkstantį kartų pasvertas praeities ir dabarties išbandymų, kūrinį pavertė dokumentine drama. Tai ne tik pasakojimas, o vis dėlto spektaklis, nes jis susijęs ne tik su dramatiškais knygoje pasakojamais įvykiais, o su organišku jų perteikimu, gyva aktoriaus išraiška. Prisimenant ankstesniuosius A. Rubinovo spektaklius, akivaizdu, kad šiam aktoriui nebūdingas ramus teksto intonavimas. Visų jų dinamika – kontrastingai banguojanti. Monospektaklis „Mano tėvas“ – išimtis. Aktorius vos keliais rankų mostais vos juntamais balso tembro pakeitimais sukūrė sodrų Tėvo portretą. Taip nutiko ir dėl to, kad tekstą sakė ne tik aktorius, bet ir sūnus. Scenoje įvyko tam tikras dviejų asmenybių susidvejinimas. Būtent ši transformacija sujaudino žiūrovus, nes kaip tik tuo metu ir gimė teatras. Publika stebėjo aktorių, o mintyse regėjo gyvą, rodos, dar taip neseniai šalia buvusį žmogų.

Atrodytų, sūnus Aleksandras menine prasme daug racionalesnis už tėvą Stanislovą. Tačiau vaidinant pasakojimas pasiekė universalų lygmenį: kartais tekstas kažkur ištirpdavo, išgyvenimų gausa atverdavo begales asociacijų, ypač primenant tremtinių žiaurią dalią, dažnos šeimos išgyventas tragiškas istorijas, taip pat dabar tebesitęsiantį karą Ukrainoje. Autentiška Tėvo istorija tapo genocidą išgyvenusio žmogaus drama.

Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas”. Fot. Justinas Rubinovas

Stanislovas Rubinovas sugebėjo sodrius, tragiškus gyvenimo įvykius pateikti glaustai, išryškinant pagrindines siužetines „atramas“, neapkraunant pasakojimo perteklinėmis detalėmis. Kelių metų patirtis besislapstant nuo nacių pateikta asketiškai. Knyga, suskirstyta į nedidelius skyrelius, panaši į scenarijų, o šiuo atveju, – inscenizaciją, kuri net įprastos apibendrinančios pabaigos neturi. Pabaiga – tai laisvė, tai kruvinas kančias kainavusi gyvybė.

Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas”. Fot. Karlas Ramusis

Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas”. Fot. Karlas Ramusis

Spektaklyje atsisakyta antrosios knygos dalies „Scenoje“. Toks pasirinkimas apgalvotas. Antraip girdėtume tik literatūrinį gyvenimo pasakojimą, o dabar regime monospektaklį – apie gyvenimą duobėje: po velėna, po sniegu, po žeme… Tik – dar gyvam esant. Aleksandras, „pasimatavęs“ Tėvo rūbus – jo išgyventus įvykius miške, savaip susitapatino su juo, tarytum primindamas, jog Rubinovų šeimos istorija nesibaigė ir šiandien. Tėvas, savo rankomis atkasęs, išmėžęs atrastas patalpas, jose sukūręs Kauno kamerinį teatrą, iš žemiškojo rojaus vėl buvo išmestas. Netrukus po jo mirties teatras pačių kauniečių rankomis buvo uždarytas. Šiam miestui netiko meninė spektaklių kokybė, netiko ir tarptautinis monospektaklių festivalis „Monobaltija“, kurį kasmet rengė Kauno kamerinis teatras. Kaunas iki šiol neturi garsesnio festivalio už šį, kurį organizavo Rubinovai. Šio festivalio programos būdavo gausios: tarp vidutinio lygio spektaklių – keli ypač aukšto meninio lygio. Kitaip ir nebūna: tai būdinga visiems tarptautiniams festivaliams. Kaune organizuotas monospektaklių festivalis buvo pagarsėjęs visoje Europoje, ypač Skandinavijoje, Lenkijoje. Svarbiausia – šis festivalis garsino miestą.

Stanislovą Rubinovą iki šiol prisimenam kaip ramų, stotingą, po Kauną vaikščiojantį vyrą, o festivalių metu dar ir galvas visiems kvaršinantį. Bet iki šiol niekas negali jo pakeisti. Kaip negali pakeisti ir Jono Jurašo, ir Jono Vaitkaus. Kauniečiai nori meno, garsių pavardžių, bet atsisako mylėti savo žmones. Kadaise taip atsitiko ir su Liudu Truikiu, siekusiu Muzikinį teatrą kilstelti keliais laipteliais aukščiau. Kaunas priglaudžia talentus, bet taip pat lengvai juos ir išveja iš savo širdies.

Joris Rubinovas atlieka Maurice’o Ravelio „Kadišą“. Fot. Daiva Šabasevičienė

Kai po spektaklio vykusiame atsiminimų vakare Stanislovo Rubinovo anūkas Joris Rubinovas pradėjo dainuoti Maurice’o Ravelio „Kadišą“ („Kaddisch“), tai nuo pat pirmų akimirkų tapo tikru senelio pašventinimu. Profesionalus jaunasis dainininkas ne tik eina senelio pėdomis, bet taip įsijautė į vakaro nuotaiką, kad Ravelio kūrinys nuskambėjo kaip rauda, tikėjimo pomirtiniu gyvenimu išpažinimas.

Tai buvo didžioji renginio režisūra: atsisakius antros knygos dalies pasakojimų apie prieškarį, sovietmetį, sklidiną absurdo, apie Rubinovo sutiktus unikalius žmones – Kiprą Petrauską, Juozą Babravičių, Antaną Sodeiką, Stasį Krasauską, Joną Švedą, Eleną Čiudakovą, Antaną Kučingį, Benjaminą Gorbulskį, Rolandą Butkevičių, Ričardą Mikutavičių, juos pakeitė dabarties menininkais, kurie lipo į sceną, dainavo, dalinosi prisiminimais. Tai buvo tik maža dalis iš tos gausios menininkų bendruomenės, jo mokinių, kuriuos paliko Stanislovas Rubinovas. Tarp jų – dramos teatro aktoriai, dainininkai, dailininkai, kuriantys dabarties kultūros istoriją.

Stanislovas Rubinovas:

Baimė. Mirties baimė – baisesnė už spengiantį šaltį miške, už badą, troškulį, įkalinimą duobėje – šaltu gumulu krūtinėje persekiojo mane visus tuos metus. Dieną ir naktį. <…>

Paskui… paukščiai čiulbės, miškas oš, bus diena, bus naktis, tik aš šito nebematysiu. Bus vasara, bus žiema, bet man nebebus nei šalta, nei karšta, man net nieko neskaudės. Nieko! Apskritai nieko. AŠ išnyksiu! Tai buvo nesuvokiama ir nepriimtina.

Ieškojau kompromiso. „Taip, – galvojau, – ką padarysi, tegu mane sušaudo, ir aš nebegyvensiu, bet… nors truputį, nors šiek tiek… tebūnie man leista matyti, nors iš tolo… tą pasaulį, kuris egzistuoja, nesvarbu, kad manęs jame nėra. Aš neišnyksiu, aš tik pasislėpsiu… („Miške ir scenoje“)