Pranešimo spaudai nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžerijoje Kaune jau trečią kartą savo išradingus darbus, inspiruotus tvarumo ir gamtos temų, eksponuoja VDA Kauno fakulteto magistrantai šiandien atidaromoje parodoje „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“.
Originaliuose ir, kaip visada, individualumo nestokojančiuose kūriniuose šįkart didelis dėmesys teko medžiagiškumui ir funkcionalumo permąstymui, todėl tarp subtropinių augalų įsikūrė ir šaldytuvas, ir tapytojos rankose permainyta kompiuterinė įranga, ir švytinčios, laikui bėgant rūdimis apsitraukiančios metalo konstrukcijos.
Pranešimo spaudai nuotr.
Skirtingų disciplinų menininkus jungianti paroda „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ yra dalis paskaitų ciklo „Tvarumo strategijos ir eksperimentinis medžiagų paviršiaus dizainas“, kurio vadovė – VDA Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų programos doc. Monika Žaltauskaitė Grašienė.
„Šįkart mūsų studentai yra iš skirtingų specialybių – nuo grafinio dizaino, taikomosios grafikos iki tapybos. Jie sukūrė septynis projektus, atspindinčius tiriamas magistrantūros temas, į jas pažvelgdami iš tvarumo pusės. Dirbant prie šių idėjų, man pačiai atradimu tapo tai, kaip šiemet studentai žvelgė į tyrinėjamas medžiagas – lyg ši karta norėtų padaryti kažką išties fiziško ir keičiančio pasaulį – jį tarsi išrinkti ir sudėti į naują kokybę. Todėl ir kūrinių medžiagiškumas labai įvairus – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio ar performuoto metalo. Toks eksperimentų pobūdis lėmė ir parodos pavadinimą – Tvarumo dūžis,“ – pasakojo M. Žaltauskaitė Grašienė.
Kūrėjai iš Lietuvos, JAV ir Ukrainos
Šiemet paroda įgavo tarptautiškumo: kartu su kolegomis iš Lietuvos, savo darbus pristatė tapytojos Oleksandra Linchevska iš Ukrainos ir Jessica Mockapetris iš JAV.
Jau kurį laiką domėjusis elektronikos atliekomis ir tuo, kaip kompiuterinės įrangos dalims būtų galima suteikti antrąjį gyvenimą, darbe „Rebooted“ J. Mockapetris panaudojo savo aukštosios mokyklos nurašytą kompiuterinę įrangą, paversdama ją, kaip pati sako, „ryškiaspalviu testamentu menui ir tvarumui“, kuriame kompiuteriai ir monitoriai virto tapybos drobėmis.
Pranešimo spaudai nuotr.
„Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto – kuriame kompiuterinės įrangos laidai primena augalų šakas ir kamienus, tik vietoje maistinių medžiagų jomis teka informacijos srautai,“ – sakė menininkė iš JAV.
Tuo tarpu Oleksandra Linchevska savo darbe „Painter‘s Cuisine“ panaudojo medžiagas, rastas savo virtuvėje: iš krakmolo, sodos ir vandens sukūrė masę, iš kurios nulipdė oranžerijos sukulentų inspiruotas figūrėles, taip pat eksperimentavo su popieriaus lakštų spalvinimu burokėliais ir kitomis jos pačios virtuvėje susidariusiomis maisto produktų atliekomis.
Vienu netikėčiausių eksponatų tapo Indrės Davainytės instaliacija „Kas šaldo ir šildo?“, skirta permąstyti, kaip buityje galėtume panaudoti atliekinę šaldytuvo šilumą. Tuo tikslu perkonstruotame šaldytuve pabrėžiamas prietaiso dvilypiškumas, per šilumą skleidžiantį jo elementą – kondensatorių, kuris instaliacijoje tampa pasiekiamas, matomas, jaučiamas. Beje, pati Indrė darbuojasi šaldytuvus gaminančioje Lietuvos įmonėje.
Panašiai – iš darbinės aplinkos – menines idėjas atsinešė ir kitas kūrėjas, metalo apdirbimo pramonėje dirbantis Dominykas Šimkūnas. Savo instaliacijoje „Grąžinta gamtai“ jis panaudojo armatūros, metalinių vamzdžių profilių likučius, švytinčias girliandas, pamėgindamas metalu organiškai atkartoti gamtos siluetus, formas, spalvas – pastarąsias kurs ir oranžerijos aplinka, nes instaliacija tyčia nėra dengta jokia danga, kad aplinkos drėgmė leistų susiformuoti natūraliam rūdžių sluoksniui, taip tarsi padedant objektams organiškai įsilieti į aplinką ir sugrįžti į gamtą, iš kurios žemės gelmių jie kažkada buvo paimti.
Elona Čečytė sukurtoje „Gyvenimo naudojimo instrukcijoje“ tiesiogine prasme buvo išardyta ir iš naujo sulipdyta knyga, kurioje į istoriją sugulė iš įvairių žurnalų ir knygų surinktos iliustracijos bei tekstai.
James Amatus darbe „Pralietas kraujas“ – sukapotame ir naujai perdėliotame savo meno kūrinyje, permąsto dirbtinio intelekto temą ir kaip ji keičia menininkų gyvenimą.
Pranešimo spaudai nuotr.
Emilija Čybaraitė kūrinyje „Inkliuzas“ vaikišką „sekreto“ po stiklu paslaptį paverčia plastifikuotos kartos plastikiniu „sekretu“.
Pamatyti parodos „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ instaliacijas ir susipažinti su jų istorijomis bus galima iki vasario mėnesio apsilankius VDU Botanikos sodo oranžerijoje Kaune.
