pixabay.com nuotr.

Saldainių skonis, skaitant Čarlio nuotykius paslaptingame šokolado fabrike, baugiosios vaikus grobiančios raganos ir nuostabios širdies Didysis gerulis milžinas – daugelis neįsivaizduoja savo vaikystės be rašytojo Roaldo Dahlo (1916–1990 m.) kurtų vaizdingų istorijų. Nors knygose į pasaulį jis visuomet žvelgė vaiko akimis ir su humoro doze, dauguma jo rašytų istorijų slepia ir skaudesnes temas. Panašiai, kaip ir paties rašytojo gyvenimas. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti apie jautrias autoriaus vaikystės patirtis, karo lakūno karjerą bei rašymo ypatybes ir daugiau sužinoti apie šią neeilinę asmenybę.

10. Internatinėse mokyklose praleista vaikystė

Tikriausiai skaičiusieji R. Dahlo knygas pastebėjo, kad dauguma jo istorijų sukasi apie vaikus, kuriems pakenkti bando pikti suaugusieji. Pasak paties rašytojo, tai nulemti galėjo vaikystėje internatinėse mokyklose praleisti metai, kuomet su vaikais dažnai buvo elgiamasi itin grubiai ir nederamai. Dalį šiurkščių išgyvenimų jis atskleidė ir savo kūryboje, buvo nusiteikęs prieš žiaurumą ir kūniškas bausmes.

9. Šokolado degustatorius

Viena įsimintiniausių rašytojo knygų „Čarlis ir šokolado fabrikas“ greičiausiai buvo įkvėpta R. Dahlo vaikystės. Jam mokantis internatinėje mokykloje mokiniams tekdavo smagi užduotis – ragauti ir testuoti vienos kompanijos gaminamą šokoladą. Vienu metu rašytojas netgi buvo pradėjęs svajoti apie šokolado gamintojo karjerą!

8. Karo lakūnas

Tikriausiai daug kam bus staigmena, kad mielas ir šiltas istorijas vaikams rašęs R. Dahlas buvo karo lakūnas. 1939 m. jis įstojo į Karališkąsias oro pajėgas ir treniravosi kartu su 16 kolegų, iš kurių tik trims pavyko išgyventi karą. Kartą jis taip pat patyrė rimtų sužalojimų, lėktuvui nesėkmingai nusileidus – po sunkių traumų atsigauti pavyko tik po beveik pusės metų.

7. Sunkus rašytojo charakteris

Pasak nemažai su rašytoju tiesiogiai bendravusių žmonių, R. Dahl nebuvo paties lengviausio charakterio asmenybė. Pasakojama, kad savo redakcijai jis dėl smulkmenų siųsdavo itin piktus laiškus, dažnai nevengdamas ir keiksmažodžių. Rašytojui itin nepatikdavo, kai žmonės jam prieštaraudavo ar su juo nesutikdavo – kūrėjas pasižymėjo karštakraujiškumu.

6. Tik nustatytu laiku ir tik ranka rašytos istorijos

Pasakojama, kad R. Dahlas niekuomet nesinaudojo rašomąja mašinėle. Savo istorijas jis rašė tik ranka, dažniausiai paprastu pieštuku, o darbą perrašyti jas mašinėle palikdavo savo sekretorei. Rašytojo dienotvarkė taip pat galėtų sugriauti ir stereotipą, kad kurti galima tik atėjus įkvėpimui. R. Dahlas rašė kasdien ir tai darydavo iš anksto suplanuotomis valandomis, dažniausiai įsitaisęs krėsle savo sode.

5. Realių žmonių įkvėpti personažai

R. Dahlą įkvėpė tikros žmonių istorijos ir asmenybės. Tarkime, jo mama, su kuria autorius palaikė itin artimus ryšius. Nors šeimos gyvenimas apipintas tragedijų (šeimą kone vienu metu paliko mažametė rašytojo sesė ir tėtis), motinos ir berniuko santykiai išliko stiprūs. Sakoma, kad gerosios močiutės personažas knygoje „Raganos“ sukurtas būtent pagal jo mamos paveikslą. O štai mažoji Sofija iš „Didžiojo gerulio milžino“ pavadinta anūkės vardu.

4. Nusivylimas knygos inscenizacija

Nors rašytojas nepamatė pastaraisiais metais pagal jo knygas kurtų filmų, jis spėjo pažiūrėti pirmąją „Čarlio ir šokolado fabriko“ versiją, pasirodžiusią 1971 m. Tiesa, ją pamatęs rašytojas liko nuliūdęs. Nors R. Dahlas sutiko, kad filme yra neblogų vietų, visgi juostos jis niekada taip ir nepamėgo. Autorius buvo ypač nusivylęs aktoriaus Gene Wilder įkūnytu pagrindiniu knygos personažu – ekscentriškuoju Viliu Vonka, kuriam, kaip teigė rašytojas, pritrūko žaismingumo ir šarmo.

3. Skirtingos knygos – tie patys personažai?

Faktas, kurį pastebėjo tik akyliausi skaitytojai – apie veikėją Didįjį gerulį milžiną pirmą kartą užsiminta buvo dar knygoje „Denis pasaulio čempionas“. Viename skyriuje buvo rašoma, kaip tėtis vaikui seka pasaką būtent apie šį geraširdį milžiną. Panašu, kad ši idėja taip patiko rašytojui, kad vėliau jis jai skyrė visą knygą!

2. Paskutinė gyvenimo kelionė

R. Dahlas mirė, būdamas 74-ių metų. Jis buvo palaidotas kartu su puikios kokybės Burgundijos vynu, šokoladinių saldainių rinkiniu, savo mylimiausiais pieštukais ir keletu kitų jam artimų daiktų. Iki šių dienų vaikai, augantys kartu su jo knygomis, ant kapo palieka žaislų ir gėlių. Šiandien su rašytoju galima susitikti jo kurtose knygose bei autoriui skirtoje vaikų galerijoje.

1. Kitokios knygų versijos

Vienai garsiausių savo istorijų „Čarlis ir šokolado fabrikas“  rašytojas turėjo ne vieną idėją ir variantą. Vienoje jų Čarlis keistąjį Vilį Vonką aplankė jo namuose, kituose variantuose keitėsi vaikų, atvykusių į fabriką, skaičius. Ne gana to, Umpa Lumpas norėta pavadinti kitu vardu, o pats Čarlis pradinėje versijoje buvo juodaodis berniukas. Knyga „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ iš tiesų irgi galėjo būti visai kitokia. Įkvėptas savo sode augusios vyšnios, rašytojas iš pradžių galvojo knygoje aprašomam vaisiui naudoti būtent ją. Visgi galiausiai jis nusprendė, kad persikas – didesnis, gražesnis bei minkštesnis, tad labiau tinka istorijai.