Biotechnologas Gediminas Čepinskas (Londonas, Kanada) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Kanados Londone gyvenančiu mokslininku Gediminu Čepinsku.
„Apie rimtus dalykus su Gediminu šnekėjomės kitą dieną… O iš vakaro – puiki vakarienė, kurią paruošė Inga, miela Gedimino žmona, daug šnekų ir vyno. Užsimiršus galima buvo pagalvoti, kad esame Lietuvoje, juolab, kad ir žvaigždės danguje tos pačios – beveik ta pati lygiagretė“, – sako A. Baltėnas.
Biotechnologas Gediminas Čepinskas (Londonas, Kanada) | Arūno Baltėno nuotr.
Gediminas Čepinskas: Dirbu Lawson sveikatos tyrimų institute (Lawson Health Research Institute), kuris yra asocijuotas su ligonine. Pagal Kanados mokslo politiką, fundamentalūs medicinos tyrimai turi būti tiesiogiai susiję su klinika.
Lawson sveikatos tyrimų institutas nėra didelis, bet Kanadoje jis gana gerai žinomas. Viso institute vykdoma 14 programų, tiriančių tam tikras patologijas. Vieną iš tų programų vykdo Ūmių susirgimų tyrimų centras (Centre for Critical Illness Research), kuriam vadovauju pastaruosius dvylika metų. Centre dirba ir tą pačią problemą gvildena fundamentaliųjų mokslų specialistai, profesoriai, afiliuoti su Vakarų Ontario universitetu, ir klinicistai. Tai gan gerai veikiantis modelis – daug išmoksta abi pusės.
Mes dirbame trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji – sepsis. Tai sunkiausia sisteminio uždegimo forma: bakterijai patekus į kraujotaką paveikiami visi organai, todėl mirštamumas nuo sepsio labai didelis. Prieš kelerius metus Pasaulinė sveikatos organizacija pripažino, kad sepsis yra viena pagrindinių pasaulio sveikatos problemų tiek ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, tiek, tarkim, Afrikoje. Be to, sepsio gydymas yra vienas brangiausių – visi ligoniai vienaip ar kitaip reanimuojami.
Kita kryptis – ūmios ir daugybinės traumos, dažniausiai po avarijų. Ir trečioji – organų transplantacija (daugiausia – inkstų). Dar gana stipri yra diabeto tyrimų šaka.
Šiuo metu programoje, savo unikaliose srityse, dirba 10 profesorių ir virš dvidešimties klinicistų. Aš nesu atsakingas už jų individualią veiklą, bet vis tiek turiu visus ganyti, kad išlaikytume strategines veiklos gaires. Nebūsiu labai kuklus: šis centras neblogai žinomas ne tik Kanadoje, bet ir tarptautiniu mastu.
Koks mūsų tyrimų spektras? Iš pradžių – ligonis, tada kuriami eksperimentiniai ligos modeliai. Tarkime, analizuojame, kas sepsio metu vyksta pelyčių arba žiurkių organuose: smegenyse, širdyje, plaučiuose, kepenyse, raumenyje, inkstuose, kraujagyslėse – kiekviename iš jų. Po to iš kiekvieno organo išsiskiriame specifines jų ląsteles ir tęsiame darbus ląstelių lygmenyje, o paskui nuo ląstelių pereiname prie molekulių ir dirbame baltymų, genų lygmenyje.
Kanados Londonas pasaulyje žinomas ir dėl sėkmingos diagnostikos: magnetinių rezonansų, panoraminio skenavimo ir panašiai. Tai tikrai pasaulinio lygio centras, kuriame kuriamos naujos technologijos, leidžiančios pamatyti, kas vyksta su gyvo organizmo molekulėmis.
Biotechnologas Gediminas Čepinskas (Londonas, Kanada) | Arūno Baltėno nuotr.
Mano sritis – kraujagyslių ląstelių biologija. Šioje srityje man pavyko šį tą atrasti ir net savo darbus užpatentuoti. Kanadoje šiuo metu aš vienintelis dirbu su gana keista molekule, kurios visi bijo – anglies monoksidu. Pasaulis yra smarkiai nukentėjęs nuo apsinuodijimų anglies monoksido dujomis, bet, pasirodo, viską lemia dozė, koncentracija. Man pasisekė atrasti tikrai labai įdomių dalykų: anglies monoksidas turi stiprų priešuždegiminį poveikį, tiesiog daro stebuklus, ne tik ląstelių, bet ir eksperimentinių gyvuliukų lygmenyje.
Įdomu tai, kad mūsų organizmas, kiekviena ląstelė, natūraliai gamina anglies monoksidą. Jo molekulė labai svarbi organizmo funkcijoms. O kai organizmas patiria stresą, vyksta uždegimas ar pan., jis gaminasi padidintais kiekiais. Tai viena jautriausių, nedelsiant reaguojančių signalinių sistemų. Tas signalas keliauja ląstelėmis, audiniais, ir įprastai įsijungia tam tikri apsauginiai mechanizmai. Per pastaruosius penkerius metus daug kas pradėjo tuo domėtis, nes gavome (ir jau publikavome) puikius tyrimų duomenis. Tarkime, jeigu perpumpuoji donoro inksto kraujotaką su specialiais skysčiais, į kuriuos pridedi anglies monoksido molekulių (ne dujinės formos, o naujai susintetintų miltelių tirpalo pavidalu), donoro inkstų organizmas praktiškai neatmeta, bent jau gyvuliukams.
Pasaulyje šioje srityje rimčiau dirba labai nedaug žmonių, taip tie moksliniai darbai susiklostė, kad atsidūriau savo srities smaigalyje. Artimai bendrauja kelios tyrėjų grupės Prancūzijoje, Harvarde, Japonijoje, ten ir sukasi tas mano ratas – pasaulis labai sumažėjęs. Ir savo srity mes visiškai lygiaverčiai.
Kaip minėjau, Kanados mokslo politika griežtai orientuota į pritaikomumą, o ne vien mokslinio smalsumo tenkinimą. Aišku, mokslas iš prigimties smalsus, bet visos žinios turi būti kuo greičiau pritaikomos praktikoje, mūsų atveju – ligonių gydymui. O tai nėra labai paprasta…
Žinoma, moksle iš pradžių būni absoliutus idealistas (čia apie save šneku), ir tas pritaikomumas, klinika yra antraeiliai dalykai. Tiesiog reikia kažką išsiaiškinti: kaip kas ten susisuka, atsisuka, kaip signalas keliauja. Paskui gyvenimas išmoko: svarbu, kad būtų ir efektas. O jeigu gauni efektą ir dar sugebi išsiaiškint, kas kaip veikia, užpildomas visas paveikslas. Tada ir laimi visi: ir mokslininkas, ir klinicistai, ir ligonis. Juk biomedicininiai tyrimai ir atliekami tam, kad būtų padedama žmogui (ar gyvuliukui, jeigu tai vakcinavimas ar dar kas nors).
Ne paslaptis, kad mokslas yra virtęs didžiule industrija – yra sukurta labai perspektyvių gydymo technologijų, bet jos nepasiekia ligonio, nes yra per brangios. Mokslo industrija nori surasti optimalų variantą. Kita vertus, vyksta didžiulis poslinkis link individualizuotos medicinos – mes visi skirtingi, ir tas pats vaistas vieną veikia, kito – ne.
Labai gerai žinau, kas vyksta Lietuvoje, ypač biotechnologijų srityje, dar nuo Viktoro Butkaus ir „Fermento“ laikų, ir labai džiaugiuosi Lietuvos pasiekimais. Jie yra gana unikalūs ir stiprūs. Mokslas Lietuvoje yra gero lygio, tik svarbu, koks yra valstybės požiūris. Juk šiais laikais visi instrumentai, vadinamieji „žaislai“, jau visiems yra pasiekiami (anksčiau mes patys juos taisydavome, remontuodavome, bet atvažiavus į JAV mane už tai pradėjo bausti: kodėl eikvoju savo laiką ne tam, kam reikėtų, be to, visa industrija uždirba ne iš įrangos pardavimų, o iš jos aptarnavimo…).
Kita vertus, mokslas niekuo nesiskiria nuo batų artelės ar inžinierių įmonės. Turi susirasti, užsidirbti pinigų savo laboratorijai. Čia tik, jei tu, kaip mokslininkas, esi institucijos, kuriai dirbi, pripažintas, institucija tau moka algą. Labai dažnai mokslininkai yra apmokami ne iš vienos institucijos, bet iš trijų: trečdalį algos mokslininkui moka ligoninė, trečdalį – institutas ir dar trečdalį – universitetas. Taip žmogus tarsi ant trijų virvelių pakabintas – turi šokti, kaip ta lėlytė, ir visi iš tavęs kažko nori…
Biotechnologas Gediminas Čepinskas (Londonas, Kanada) | Arūno Baltėno nuotr.
Mes iš Lietuvos išvažiavome 1991 metais ir beveik penkerius metus gyvenome JAV, o į Londoną atvažiavome 1995-aisiais. Beje, pastebėjau, kaip akademinėse bendruomenėse skiriasi profesūros ir studentų santykiai – čia praktiškai visi yra bičiuliai, kolegos. Po darbų gali kartu nueiti į barą, išgert kaušą alaus… Universitete yra puikūs barai, visi ten sėdi, diskutuoja – toks gyvas katilas verda. Iš to visi laimi. Ir mano studentai žino, kad gali dieną naktį man skambinti, parašyti, ateiti – nereikia jokių išankstinių planavimų. Manau, kad darbiniuose santykiuose visko galima pasiekti, per daug nesureikšminant nei savęs, nei savo pozicijų, nei pasiekimų. Sričių yra šimtai, tūkstančiai, ir visi yra savo sričių specialistai…
Kažkada, kai tik prasidėjo tos emigracijos bangos, skaičiau lietuviškame laikrašty straipsnį, kaip jaučiasi žmonės, išvykę iš Lietuvos. Buvo išskirtos trys kategorijos: vieni, vos įlipę į lėktuvą, tą pačią minutę Lietuvą užmiršta. Kiti išvyksta, bet kankinasi, nes niekur tos laimės neranda. Ir trečia kategorija – kurie išvyksta, bet niekad nepritampa. Aš apie save ir Ingą sakau – turbūt tokie ir esame, nes mes, mūsų kūnai – čia, o sielos – ten. Toks labai ryškus dvilypumas. Taip, čia yra gerai, bet…
O mokslinėje srityje, aišku, tie ryšiai su Lietuva galėjo būti tampresni, bet padedu, kiek galiu. Jei pakviestas negaliu atvykti, dalyvauju nuotoliniu būdu… Aš truputį nukrypau nuo tų darbų, kurie šiuo metu daromi Lietuvoje, ir tai natūralu. Bet biotechnologijų srities darbai Lietuvoje labai stiprūs. Ir lazeriai yra fantastiško lygio. Manyčiau, kad Lietuva, turint omenyje jos dydį, daug šalių gal net ir lenkia.
Tikrai nenustebčiau, jeigu artimiausiu metu Nobelio premija atkeliautų į Lietuvą už Virginijaus Šikšnio molekulinės biologijos darbus – nuostabūs darbai, nuostabūs! Aišku, moksle, kaip ir visur, šiek tiek veikia ir laimės faktorius… Bet mokslas turėtų būti labiau remiamas valstybės – ir tų resursų valstybėms tikrai užtenka, reikia tik noro.
Niekas nežino, kokia bus ateitis. Visi bando spėlioti, kurti visokias strategijas. Iš patirties galiu pasakyti tik tiek, kad mokslas vienareikšmiškai yra šiuolaikinės visuomenės varomoji jėga. Nuo to jau niekur nepabėgsime.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
