Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Asmeninio archyvo nuotr.
Sandra Malaškevičiūtė – menininkė juvelyrė, kurios darbai išsiskiria tiek ypatingu lengvu humoru, tiek ir organinio stiklo naudojimu. Dar studijų metu atradusi šią medžiagą, autorė nenustoja naudotis jos teikiamomis galimybėmis. Kiekviena jos paroda – tarsi mažas spektaklis, kuriame vienodai svarbūs visi aktoriai: ir kūriniai, ir ekspozicija, ir autorė, ir žiūrovai.
– Pirmas klausimas tradicinis – kaip patekai į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą (dab. VDA Telšių fakultetas)?
– Nelankiau jokios dailės mokyklos, nors seniai svajojau mokėti piešti. Paskutiniais vidurinės mokyklos metais su klasioke nuvažiavom į Telšius pažiūrėti, ir man ten labai patiko. Lankiau kursus, ruošdamasi stoti, ir tada pajutau, kad piešti, kurti yra baisiai smagu. Todėl labai užsinorėjau į Telšius, praktiškai visai nemokėdama piešti. Mano klasiokė įstojo, o aš negalėjau, nes turėjau perlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Taip visus metus piešiau ir ruošiausi, įstoti į Telšius buvo mano svajonė ir tikslas.
– O kodėl pasirinkai juvelyriką?
– Ekspromtu. Atėjom perskaitėm specialybes. Sakau – trikotažas, medis, dizainas, ne, kažkaip neskamba. Metalas – o, stojam į metalą.
– O dabar su metalu praktiškai visai nedirbi.
– Dirbu su įvairiom medžiagom, ir įvairiais metalais. Nors mokiausi dirbti su metalu, bet jau besimokydama kaip naujovę įtraukiau organinį stiklą.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Organinis stiklas per daugelį metų jau pasidarė tarsi tavo skiriamasis ženklas, medžiaga, kurią naudoji dažniausiai. Pradėjai jį naudoti dar aukštesniojoje mokykloje? O kaip tu jį apskritai atradai?
– Dariau savo diplominį darbą – pienes, sidabro dėžutes. O mano tėvas buvo autobuso vairuotojas, ir vieną kartą jis parnešė namo žalią organinį stiklą nuo saulės, kuris naudojamas autobusuose. Tiksliai nebeatsimenu, ar jis buvo sugedęs, ar tėvas nusprendė, kad jam jo nebereikia. Bet kokiu atveju, tada pirmą kartą ir panaudojau tą stiklą savo segėms-tulpėms, kurias pateikiau konkursui ir jį laimėjau.
– Koks tai buvo konkursas?
– Skirtas Motinos dienai, berods, Žemaičių „Alkos“ muziejuje, gal kokiais 2002 m. Man kaip laimėtojai įteikė pjūklelių rinkinį. Apie 1995 m. namuose tą organinį stiklą pjausčiau praktiškai be jokių įrankių. Pakaitindama virbalą ant dujinės viryklės išdurdavau skylę ir paskui dilde dildydavau, nes daug įrankių neturėjau, pjūklelių nebuvo kur nusipirkti.
– O kuo tau patiko organinis stiklas?
– Man patiko, kad iš jo galima išgauti spalvas ir tūrines formas. Metalas kitoks, jis arba duoda plokštumą, arba ažūrą, bet tai ir viskas, vis tiek plokščia. Dar galima kalinėti, žinoma… Praėjau visas metalo apdirbimo technikas, bet sužavėjo organinis stiklas. Jis permatomas, tu jį šveiti, dildai, gremži, gali iš jo išgauti aptakias formas, nušveisti, nupoliruoti. Labai patiko, kad galima jį apdirbti kitaip nei kitas medžiagas.
– Organinis stiklas tau nenusibosta jau daugelį metų. Pirma tavo solo paroda „Org“ 2003 m. jau buvo apie organinį stiklą, jis ten vaidino pagrindinį vaidmenį
– Taip, toje parodoje buvo ir tos pirmosios tulpės-segės. Man tuomet patiko, kad su šita medžiaga niekas nedirba. Sunku surasti savo braižą tarp kitų juvelyrų, dabar visko pilna. O norisi turėti išskirtinumą, kažką, dėl ko būtum pastebimas. Tai ir palinkau prie organinio stiklo. Nors tuomet jų turėjau labai nedaug, tuos stiklus, kur tėvas parnešė – vieną skaidrų, kitą žalią. Draugė turėjo pieštukams kažkokį objektą iš balto ir raudonai permatomo organstiklio, jas atidavė man, iš jų irgi dariau. Taip sakant, susirinkau atliekas, kitaip galima būtų pasakyti – naudojau ready-made‘ą.
Segė „Gėlė“ | Asmeninio archyvo nuotr.
Segė „Spektras“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– O kaip tu techniškai pasieki, kad jis būtų spalvotas, visus oparto elementus, optinius efektus? Tavo darbai iš organinio stiklo labai įvairūs, ten ne tik žaidimas spalvomis, darbų viduje ir sėklos ar kitokie gamtiniai elementai.
– Dabar yra vadinamosios rezinos, kuriomis galima užlieti formas. O aš organiniame stikle išgremždavau toms sėkloms specialiai duobutes, tada jas užliedavau dvikomponenčiais klijais. Dviejuose organiniuose stikluose išgremždavau, užpildavau skaidrios masės ir suspausdavau, tada vėl apdirbdavau. Paskui atsirado įvairiaspalvio organinio stiklo, tada atsirado ar daugiau galimybių išreikšti save kūryboje. Pasirodo, vieną spalvą gali suklijuoti su kita ir gauti visai naują rezultatą. Dvi spalvos duoda trečią spalvą, arba gali suklijuoti šachmatiškai. O dar kai ten išgremži… Būdavo tokie peiliai plastikinėmis kriaunomis, kurių viduje – spalvotos gėlės. Aš supratau, kad galima jas padaryti – išgraviruoji, įleidi dažus ir išeina tos gėlės. Esu dariusi tokių segių, tik gėles dažiau baltai. Žodžiu, išnagrinėjau praktiškai visas organinio stiklo galimybes, dabar jau mažiau su juo dirbu, atėjo šiek tiek kitas etapas. Bet jo vis tiek nepaleidžiu, man jis labai tinka meniniams darbams. Tik labai daug darbo: išgremži viską, paskui turi viską nušveisti rankomis, ir nupoliruoti taip pat rankiniu būdu.
– Bet tu tą meistrystę per daugelį metų pasiekei ir įvaldei.
– Taip, ir supratau, ko reikia organiniam stiklui.
– Man labai įdomu, kad organiniame stikle tu sugebi sutalpinti tiek daug dalykų. Yra tavo darbų serijos, kurios skirtos gėlėms, iš jo padarai dekoratyvias daržoves, aksesuarus. Kartais kūriniuose atsiranda aliuzijų į meno istoriją – turiu galvoje oparto motyvus, arba tą veidą, kuriame aiškiai buvo matyti Salvadoro Dali interjero – Mae West veido kambario – įtaka.
– Taip, tai buvo inspiracija. Nežinau, kiek sąmoninga, tiesiog kartais užeina toks azartas, kad būtinai norisi padaryti būtent taip, o ne kitaip. Tokia jau ta kūryba.
Autoportretas. 4 segės, akys, nosis, lupos. | Asmeninio archyvo nuotr.
– O ar yra kas nors, kas tave inspiruoja iš kitų menininkų? Neturiu galvoje vien juvelyrų, nors aišku, jie domina visų pirma.
– Iš lietuvių – neabejotinai visų pirma Sigitas Virpilaitis. Iš užsienio autorių – labai patinka suomių menininkė Terhi Tolvanen. Ir dar tokia kanadietė Aurelie Guillaume, ji visai jauna, bet man nepaprastai patinka jos emalio darbai. Aš net pati norėčiau kažką panašaus padaryti. Bet tam irgi reikia įdirbio. Juvelyrikos technologijų skalė labai plati, galima labai daug ką išgauti ir padaryti. Kad ir su metalu. Aš jo visai nenuspiriu į šoną, naudoju – kad ir emaliui, emalio darbuose metalas taip pat visuomet yra.
– O kiek tau svarbios technologijos? Techninis progresas, kuris tau leidžia apdirbti medžiagas mechaniškai, o ne rankomis?
– Vienetiniams darbams gali daug ką daryti rankomis, kai turi sukurti vieną daiktelį. Bet jei jų reikia daugiau, tada gali galvoti, kaip pasitelkti techniką. Kalbant apie organinį stiklą, galima su lazeriu pjaustyti formas. Nors aš tokių dalykų darau nedaug, priklauso nuo to ką reikia išpildyti.
– Bet rankų darbui tu neteiki kažkokios ypatingos papildomos vertės? Yra autorių, kurie sako, kad rankų darbo nepakeis niekas, tai, kas padaryta rankomis, turi tam tikro atpažįstamo kreivumo ir kaip tai yra vertybė. Tas pats ir energetine prasme – rankomis padarytas darbas turėtų būti vertingesnis vien dėl to, kad ten įdėta daugiau pastangų ir laiko. Man atrodo, kad tau nelabai rūpi tokie dalykai.
– Manau, svarbiausia yra idėja, tai, ką nori padaryti, o tada atsiranda ir priemonės. Dabar yra daug technologijų, kaip ir didžiulė įrankių pasiūla, 3D printeriai, lazeriai, bet vistiek viską kuria mūsų protas ir mūsų rankos.
– Kalbant apie tavo parodinius ir pardavimui skirtus darbus, kaip tik tuos, kuriuos galima tiražuoti – man atrodo, kad ta skirtis gana aiški. Jie skirtingi. Bet toks jausmas, kad ta skirtis tokia… neskausminga. Tu tarsi žaidi ir su meninėmis ekspozicijomis, ir su galimu pirkėju.
– Labai gerai pasakei, aš nuolat žaidžiu su viskuo.
– O ar kartais nepagalvoji, kad tas organinis stiklas, kaip medžiaga, laikomas šiek tiek nerimtu?
– Taip, yra tas nerimtumo jausmas. Žiūriu, kad per daug darbo įdedu, o niekas nevertina – plastmasė. Bet jei visą laiką galvotum, kad turi kažką parduoti, tai turėtum būti labai verslus. Man teko susidurti su tokiais kūrėjais, kurie yra kaip vadybininkai. Jie viską moka: jie užsako, tu pagamini, o jis tai sugeba parduoti, važiuoja į Niujorką, Paryžių, organizuoja visokius showroomus. Aš visada manau, kad tai ne man, aš taip nemokėsiu, todėl man reikėtų tokio vadybininko.
– Bet tavo darbuose tas nerimtumas tik vienas iš aspektų, tik viena darbo dalis. Nes šiaip tu į kūrybą žiūri labai rimtai – tas akivaizdu, matant tavo solo parodas ir parodinius objektus.
„Plaukai ant irklų II“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Parodos man labai patinka, tai yra mano laisvė. Aš tada galiu kurti iš bet ko, tada visiškai nėra jokių taisyklių. O darant darbą pardavimui turi atsižvelgti į galimą pirkėją. Nors paskui save baru – kodėl aš taip galvoju, juk reikėtų daryti tai, ką nori – ir viskas. Bet dvejonių būna daug.
– Iš parodinių tavo darbų man vieni įdomiausių yra „sudėtiniai“ objektai – kai tu kažką sudėlioji iš netikėtų daiktų ir gaunasi kažkas visiškai neplanuoto. Veidas-kaukė, pavyzdžiui. Tame yra kažkokio sunkiai apibūdinamo šiuolaikinio šamaniškumo. „Delniniai“, eksponuoti 2020 m. bienalėje „Metalofonas“, irgi apie tai. Tu paimi kažkokį daiktą ar gamtos objektą: šakelės, kurios sujungtos su karoliukais ar kristalais, su objektais, kurie atkeliavę iš kitur – ir iš to visko sukuri istoriją, kuri turėtų būti svarbi tam, kas tą darbą laikys delne ir nešiosis.
– Aš mėgstu rankioti visokias šakeles, parsinešu, sudžiovinu, turiu dėžutę, kur visko pilna. Kai kur nors važiuodavau, parsiveždavau kokį dalyką, o paskui prisimenu, iš kur jis yra, ir man taip gera. Galvoju – kodėl neparašius, iš kur tie darbo komponentai, aš juk pati ten buvau ir juos parsivežiau. Kai vyras buvo Australijoje, man pririnko dėžutę visokių kriauklių. Visi objektai yra iš kažkur parvežti. Man pačiai patiko ta mintis, kad tie „Delniniai“ sudaryti iš viso pasaulio dalykų.
– Su tavo veidais išeina panašiai – tu paimi paskirus daiktus iš skirtingų vietų su skirtingomis paskirtimis ir juos sudedi į vieną. Ir tada, žiūrėk, jie pradeda sakyti kažką visai kita, jie pradeda pasakoti bendrą istoriją.
– Tuos veidus kurti man labai patiko. Dariau tokį laikrodį, ir ten turėjo būti akis – apvalus rutulys, iš akies išimtas akies obuolys. Darydama išsipjausčiau daugiau detalių, ir jų atliko. Ir man tai taip patiko, aš pradėjau žaisti su tais veidais, ant to paties rutulio dėlioti detales – toks žaidimas, kurį paskui ir fotografuoju. Galvojau, kad būtų gerai iš tų veidų padaryti ir parodą. Bet juos pakabinau paskutinėje parodoje, kad būtų didesnė įvairovė.
„Etnokosmosas IV“ | Asmeninio archyvo nuotr.
„Etnokosmosas VI“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Pardavimui skirti darbai nekelia klausimų. Ten privalo viskas būti apgalvota ir patogu, kad būtų patikimi užsegimai, kad žmogus nepamestų auskarų. O tavo parodiniai darbai yra labiau objektai. Bet kas man dar svarbu – tai kaip tu sugebi tuos objektus pateikti. 2013 m. paroda „Plaukai ant irklų“ kadaise man padarė didžiulį įspūdį būtent eksponavimu. Kiek tau svarbi šita kūrybos pusė?
– Ji man labai svarbi, nes man atrodo, kad ateiti į parodą – tai tas pats, kaip ateiti į spektaklį. Labai svarbu, nes eksponavimui būtinos scenografinės detalės, paroda nėra tik sudėti darbai. Toje parodoje eksponavimui buvo panaudotos ritės. Jas pamatėm atsitiktinai, su vyru važiuodami pro šalį. Sakom – kraunam į mašiną, juk vis tiek sugalvosim, kaip pritaikyti parodai. Kartais gali prisirinkti ir kokių nors plytų ar šiuklšlių, bet visada turi apgalvoti. Man labai svarbu įeiti į pirmąją erdvę, pagalvoti, ko čia reikia, kad būtų įdomu žiūrėti. Reikia ir tokių parodų, ne vien tik stiklinėse vitrinose.
– Kaip tik tokių labai reikia, ir ypač Lietuvoje, nes jų pasitaiko labai mažai.
– Man atrodo, kad eksponavimas yra beveik tiek pat svarbus, kaip ir darbai. Tu žmogui viską pateiki kaip meną. Todėl labai svarbu, kad atėjus į parodą, ne vien tik pultum žiūrėti atskirus darbus, bet kad veiktų ir visuma. Toje ekspozicijoje buvo iš namų suvežti daiktai. Turėjau tokią dėžutę, apipieštą flomasteriais, ir tą padėjau, man tai gražu, jauku. Gal čia mano tokia nuostata, išlaikyti paauglystę, nes visada prieštarauju klasikinėms ekspozicijoms, noriu kažką padaryti kitaip, atvirkščiai.
„Delniniai“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Jei pavyksta suaugus išlaikyti tą vidinį paauglį, tai paskui jis suteikia labai daug vidinės laisvės.
– Taip. Aš kartais sakau: tie darbai gal ir vaikiški, bet kodėl turėčiau stabdyti save? Aš nesu labai rimta. Noriu, kad darbai neskleistų negatyvo, labai to nemėgstu. Noriu, kad nebūtų niūru, kad būtų daugiau gėrio, geros nuotaikos. Labai patinka gamta, augalai. Čia daug kas persipina. Galbūt dabar atėjo laikas visiems tiems kadaise surinktiems pagaliukams… Labai pradėjau domėtis akmenimis. Renku viską, kas po kojom ir ne tik.
– Ir iš to jau atsiranda kitokie darbai. Bet dabar iš to, ką girdžiu, tarsi formuojasi kūrybos principai: ekspromtas, intuicija, sugebėjimas atpažinti dalykus, kuriuos išskiri iš kitų, pasiimi, kad panaudotum kada nors.
– Taip. Kad ir tos ritės ekspozicijai. Sakau – ar tikrai imam tiek daug, ar tiek mums reikės? Bet paskui galvoju – jeigu ką, išnešim. Ir tada dėliojiesi ir pradedi jausti viską. Galvoju – rimtai reikia nebijoti, tiesiog daryti. Reikia eiti su vidiniu jausmu, leisti sau daryti dalykus, kad ir kaip nerimtai jie atrodytų. Tas nerimtumas kartais reikalauja daugiau pastangų, negu elgesys, kai labai rimtai žiūri į viską.
