Baisogalos dvaras | L. Bimbirienės nuotr.
Baisogala – miestelis Radviliškio rajone. Ir tikrai ten nebaisu, ir tikrai ten ne galas. Labiau – Lietuvos vidurys. Ir vienas garsiausių visų laikų vidurio Lietuvos dvarų, savo grožiu netikėtus atklydėlius stebinantis ir šiandien.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. rugpjūčio 14 d. portale vilniausgalerija.lt
Karališka dvasia
Šiandien matomas Baisogalos dvaro ansamblis (nemažoje dvaro teritorijoje išliko net 19 jo elementų) statytas tarp XVIII ir XX a. Nors laikai ir statusai keitėsi, senu papratimu dvaras ilgą laiką vadintas karališkuoju: juk kadaise čia buvo karališkos žemės, kurias valdė LDK kunigaikščiai, o pirmos Baisogalos bažnyčios statybas iniciavo pats Žygimantas Augustas. Neaišku, ar dėl karališkų, ar tiesiog labai derlingų vidurio Lietuvos žemių, dvaras ypatingai išaugo ir buvo išskirtinis ne tik savo dydžiu, architektūra, bet ir ūkiniais pasiekimais: dvarui priklausiusiose žemėse itin rezultatyviai užsiimta žemdirbyste, įvesta drenažo sistema, diegtos kitos ūkio inovacijos.
Baisogalos dvaras | L. Bimbirienės nuotr.
Dvaro ūkio reikalų „apsukas“ iliustruoja ir jo teritorijoje išlikęs vėjo malūnas. (Įdomu tai, kad visi trys malūno aukštai statyti skirtingomis architektūrinėmis manieromis: Pirmasis aukštas – neoklasicistine, antrasis – neorenesansine, trečiasis – neogotikine. Tarp kitų įdomesnių su ūkiu susijusių dvaro objektų – buvusi viena didžiausių Lietuvoje spirito varykla.
Architektūros stilių pynė
Baisogalos malūnas | L. Bimbirienės nuotr.
Kadangi dvare yra net keliolika skirtingais laikmečiais statytų ir skirtingas funkcijas atlikusių pastatų, akis tikrai yra kur paganyti: tai ir vadinamasis ampyras (Napoleono laikmečiu vyravusi klasicizmo kryptis, kurios pavadinimas kildinamas nuo žodžio „imperija“), ir išskirtinėmis dekoro detalėmis pasižyminti secesija, ir neogotika, ir neorenesansas, ir liaudies stilius, ir net šiek tiek egzotinių, dideliems prabangiems dvarams būdingų akcentų.
Beje, su Napoleonu dvaras susijęs ne tik architektūriškai, bet ir tiesiogiai: apie XIX a. pr. dvarą įsigijo buvęs Napoleono armijos pulkininkas Juozas Komaras. Nors bajoro statuso ir neturėjo, Komaras buvo vienas garsiausių to meto ūkininkų: jis valdė tūkstančius hektarų žemės bei dar keliasdešimt dvarų Lietuvoje ir Lenkijoje.
Komarų giminei dvaras ir priklausė iki pat 1940 metų. Kaip nutiko ir daugeliui kitų Lietuvos dvarų, per ir po XX-ojo pasaulinio karo dvaras buvo naudojamas patiems įvairiausiems tikslams: čia veikė ir karo ligoninė, ir mokykla, vėliau ir iki šiandien – Gyvulininkystės institutas.
Parkas su sala
Valdant Komarams dvaras klestėjo iki pat tarpukario pabaigos: visur buvo įrengtos vonios bei kiti patogumai, veikė centrinis šildymas, biblioteka, oranžerija. Šalia dvaro – vertingas 12 hektarų parkas (užveistas XIX a.) su keliais tvenkiniais, viename iš jų – ir romantiška sala. Išlikusios liepų bei kaštonų alėjos, įvairios retos medžių rūšys. Beje – tai vienas iš kelių Lietuvos dvarų parkų, kuriį puošia liūtų (tiesa, labai meilių) figūros.
Šiandien dvare veikia Gyvulininkystės institutas, jo patalpose – išlikusios unikalios ir prabangios dvaro detalės: laiptinės, parketai, sienų, lubų apdaila, autentiški kokliai.
