Nors gimė Kaune, pirmuosius žingsnius baleto keliu balerina žengė Sankt Peterburgo Petrogrado teatro choreografijos mokykloje. Būtent ten ir prasidėjo O. Malėjinaitės pažintis su baletu. Trejetą metų baleto paslapčių ji mokėsi pas Mariją Romanovą – žinomą artistę ir garsios balerinos Galinos Ulanovos motiną. Ji ir G. Ulanova buvo beveik bendraamžės, tikėtina, kad turėjo prasilenkti ir toje studijoje.
Tai svarbus faktas, leidžiantis kalbėti apie O. Malėjinaitę kaip apie pirmąją profesionaliąją baleto artistę. Nors Sankt Peterburge mokslų nebaigė, grįžusi į Kauną toliau mokėsi Olgos Dubeneckienės studijoje, kurioje savo kūrybinį kelią pradėjo beveik visi XX a. pirmosios pusės Lietuvos baleto artistai.
Į Kauną atvykęs Pavelas Petrovas buvo pakviestas suformuoti baleto trupę. Tuo metu O. Malėjinaitė buvo geriausiai paruošta artistė, todėl nenuostabu, kad pirmuosiuose baleto spektakliuose jai buvo skiriami pagrindiniai vaidmenys.
Pirmieji O. Malėjinaitės žingsniai balete nebuvo stulbinantys. Ji buvo apmokyta klasikinio baleto pagrindų – tai sudarė jos vėlesnės karjeros pamatą. Kiti artistai Lietuvoje tų pagrindų turėjo mažiau. Baleto trupė formavosi labai įvairiai, jos istorijoje yra faktų, kad į baletą artistai ėjo vedami įvairių interesų: vieni ieškojo papildomos veiklos, kiti iš tikrųjų buvo pamėgę baleto meną.
Baleto gyvenimas išsirutuliojo palaipsniui. Jau pirmosiose baleto spektaklių recenzijose galima aptikti O. Malėjinaitės pavardę, tačiau po „Kopelijos“ premjeros žmonės atskyrė, kurie šokėjai yra pasirengę šiam menui, o kurie – dar tik pakeliui. Pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į O. Malėjinaitės šokio eleganciją, trapumą.
Greitai Lietuvos baletui bus šimtas metų, bet apie O. Malėjinaitę dar galima išgirsti iš tiesioginių šaltinių. Ši balerina išsiskyrė begaliniu lengvumu ir trapumu, nors tikrai nebuvo klasikinio šokio virtuozė ar itin techniška šokėja. Baleto recenzijose aptinkama ir pastabų, recenzentai pastebėdavo, kad jai trūksta artistiškumo, kūrybingumo.
Kauną aplankius žinomiems Europos baleto kontekste artistams O. Malėjinaitei teko dar labiau pasistengti dėl solinių vaidmenų. Ji dalyvavo gastrolėse į Monte Karlą ir Londoną. Ypatingo virtuoziškumo šokėjai Verai Nemčinovai dar viešint Lietuvoje, O. Malėjinaitei pasisekė sušokti Alyvų fėjos vaidmenį spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Taip pat buvo išgirtas jos ir partnerio sukurtas princesės Laurynos ir Mėlynojo paukščio duetas.
Paskutinis O. Malėjinaitės vaidmuo buvo Kitri personažas balete „Don Kichotas“. Tai buvo įdomus vingis balerinos karjeroje, nes anksčiau ji garsėjo daugiausia lyriškomis partijomis. Kitri charakteris guvus, šmaikštus, reikalaujantis ispaniškos charizmos, todėl vaidmuo reikalavo gerų artistiškumo sugebėjimų, ir šias savybes O. Malėjinaitė sugebėjo parodyti. Šis vaidmuo jai buvo tam tikras žingsnis į priekį, bet aplinkybės susiklostė nepalankios – kito žingsnio pirmyn jau nebuvo.
Repetuodama kitą vaidmenį balerina susilaužė ranką ir toliau šokti negalėjo. Vėliau jos sveikata susilpnėjo, kūnas taip išseko, kad būdama dar paties jėgų žydėjimo amžiaus mirė.
Apie O. Malėjinaitę buvo rašoma: „Tai yra artistė, kurios nepamatysime sėdint kavinėje, daugiausia laiko ji praleidžia teatro scenoje, repeticijose ir namuose.“ O. Malėjinaitė buvo žmogus, visiškai atsidavęs menui, kurį pasirinko. Balerina aplink save sukūrė legendą, todėl natūralu, kad tapo įkvėpimu ir kitiems kūrėjams. Labai jautrus Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Adagio“ yra paskirtas Olgai Malėjinaitei. Choreografas Jurijus Smoriginas sukūrė miniatiūrą „Mano gyvenimas“, kuri vėliau virto spektakliu, papildytu pasakojimu ir apie legendinės balerinos gyvenimą.
Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.