A. Kmieliauskas pasakoja apie menininko kelią, apie tai, kaip už Šv. Kristoforo skulptūrą, stovinčią prie Šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje, sovietmečiu buvo išmestas iš Dailininkų sąjungos, apie jam pačiam netikėtą skulptoriaus kelio pradžią, garsiųjų jo freskų tiek Vilniaus universitete, tiek Rainių koplyčioje gimimą. Ir erdviose dirbtuvėse, ir menininko kieme matyti, kaip viskas gyva – ant teptukų nenudžiūva dažai, kieme visada rasi kalto belaukiantį didžiulį akmenį. Net ir šiuo metu menininkas kala naują skulptūrą. Pasisvečiavęs Kmieliauskų namuose, meno ir grožio apsuptyje, jauti, kad bent akimirką tapai šiek tiek jautresnis…
– Kas Jums yra tapyba? Ar gyvenime Jums svarbiau tapyba, ar grafika, ar skulptūra?
– Mano močiutė, kurios portretas kabo ant sienos, pirkdavo katalikiškus laikraščius – „Žvaigždę“, „Lurdą“, ten būdavo labai gražių itališkų paveikslų reprodukcijų. Man jos visuomet labai patiko, todėl ir norėjau pasirinkti tapybą. Dvejus metus mokiausi Kauno dailės mokykloje, gerais pažymiais baigiau, atvažiavau į Vilnių. Rektorius Vytautas Jurkūnas, garsus grafikas, iliustravęs K. Donelaičio „Metus“, norėjo mane siųsti į Leningradą. Tačiau ten buvo vieta tik grafikos skyriuje, o aš norėjau tapybos. O jis man sako: „Eik tu su ta savo tapyba, Vilniuje nieko gero neišmoksi, važiuok į Leningradą, ten aukštas lygis.“ Tačiau grafikos nenorėjau ir likau studijuoti tapybos. Paskui išėjo taip, kad vis tiek pradėjau dirbti grafikos srityje. Už grafikos darbus mane pradėjo labai vertinti užsienyje. Italijoje man buvo suteiktos kokios keturios premijos, gavau vieną aukso medalį. Nors nenorėjau grafikos studijuoti, bet gyvenime su ja man pasisekė. Gal ir pasisekė dėl to, kad jos nestudijavau, todėl dirbau truputį kitaip nei kiti. Paskui išėjo taip, kad dariau ir skulptūras, nors to nesimokiau, kūriau ir freskas. Universiteto freskas dariau kelerius metus.
– Ar atsimenate tą momentą, kai pirmą kartą pajautėte menininko gyslelę, kai supratote, kad būtent tai yra Jūsų kelias?
– Tai labai keista istorija, man ji gal turėjo lemiamos reikšmės. Tuo metu – gal buvo vokiečių laikai – ateidavo kunigas dėstyti tikybos. Porą savaičių prieš Kalėdas jis klasei davė užduotį nupiešti prakartėlę. Kaip ir minėjau, mano močiutė skaitė katalikišką spaudą, ten radau prakartėlės pavyzdį, nukopijavau ir atsinešiau piešinį, parodžiau klasei.
Kadangi kiti neturėjo tokios močiutės, kuri pirktų katalikiškus žurnalus, tai prašė, kad ir jiems nupaišyčiau. Visai klasei, trisdešimčiai mokinių, nupiešiau po prakartėlę. Kadangi visi nupiešė, kunigui padarė labai didelį įspūdį, jog tai kažkas ypatingo, o čia nebuvo nieko ypatingo, aš tik nukopijavau. Gal ir bet kuris kitas būtų nupiešęs, jeigu būtų turėjęs iš ko kopijuoti, bet tai padarė tokį įspūdį, jog paskui tas kunigas paprašė, kad padaryčiau skulptūrą, kurios nei buvau matęs, nei žinojau, kaip padaryti.
Sukūriau Šv. Juozapo skulptūrą Butrimonių bažnyčioje. Nuo to ir prasidėjo mano meninė kūryba.Mano tėvo brolis Nikodemas dar turbūt caro laikais mokėsi Alytaus gimnazijoje, jis paskui susirgo džiova ir mirė jaunas, buvo likę šiek tiek jo labai gražių piešinių. O mums, vaikams, tuo metu, kai televizijos dar nebuvo, labai patiko jo piešiniai, žiūrėdami į juos, patys bandėme piešti. Tai mus paskatino susidomėti daile.
Kai Italijoje gavau premiją, mane pakvietė Italijos televizija ir pateikė tokį naivų klausimą: nuo kada jūs pradėjote paišyti? Aš itališkai niekada nemokėjau gerai kalbėti, tai labai trumpai pasakiau: kai vaikas buvau, tai pradėjau paišyti, kaip ir visi vaikai, o visi vaikai užauga ir ima rimtus darbus daryti, o aš, kadangi likau vaikiškas, tai visą gyvenimą paišau.
Ar yra menininkų, kurie Jus įkvepia? Kas Jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Kai gavau keletą premijų už ekslibrisus, man iš Prancūzijos atsiuntė laišką, kad jie leidžia ekslibrisų žurnalą ir nori paklausti, iš ko aš imuosi medžiagos savo kūrybai. Pasakiau, kad pirmiausia iš lietuvių liaudies dailės, man labai patinka liaudies dailininkų kūryba, liaudies dainų nuotaika, o paskui labai žavėjausi M. K. Čiurlioniu, taip pat garsiais pasaulio dailininkais – Rembrandtu, Rafaeliu, Michelangelo. Turėjau knygų, žiūrėjau, man jie buvo gražūs, mokiausi iš jų, teko nuvažiuoti į Leningradą, Ermitažo muziejų. Visuomet važiuodavau į muziejus, žinodavau, kurie garsūs dailininkai, kurie įdomūs, tiesiog iš jų mokiausi. Nors, aišku, esu dėkingas ir savo mokytojams, kurie man davė gerus pagrindus.
– O kasdienybėje – kiek procentų įkvėpimo ir kiek darbo?
– Kai man užsakė sukurti freskas Vilniaus universitetui, aš prieš tapydamas perskaičiau Lietuvos istoriją, man svarbu, kaip kas ir kada buvo, iš to kyla įvairiausių minčių. Kai tapiau freskas, man buvo svarbiausia Lietuvos istorija, kai piešiau ekslibrisus – kiti dalykai.
Ispanijoje rasta prieš 4000 metų urvuose žmonių nupaišytų įvairių žvėrių, arklių, liūtų. Visa žmonijos kultūra prasidėjo nuo tų laikų. Kai dabar pasižiūriu, tikrai labai įdomūs tie urvinių žmonių piešiniai. Tai tęsiasi per visą žmonijos gyvenimą, bet negalima sakyti, kad menas tiek tobulėjo, kiek jis keitėsi. Buvo graikų, Egipto menas, viduramžių, bet viduramžių menas daugiau buvo religinis, paskui renesansas vėl susidomėjo graikais, pradėjo gamtą paišyti. Menas buvo pasiekęs tobulybę, bet ir tai žmonėms atsibosta, tuomet atsirado moderniškas menas.
Tobulėjo technika, anksčiau žmonės važinėjo arkliais, o paskui, kai pradėjo skraidyti lėktuvais ir važinėti automobiliais, tai jau ne arklius reikėjo piešti, o mašinas. Mašinos – tarsi dėžės, iš to kilo kubizmas.
Menininkas turi domėtis ir senuoju, ir naujuoju menu, ir tuo, kas vyksta dabar. Man įdomus visas menas – tiek urvinių žmonių, tiek Egipto, tiek prancūzų, ypač po Pirmojo pasaulinio karo – modernizmas, impresionizmas, kubizmas. Žinoma, paskui labai išgarsėjo Pablo Picasso, Salvadoras Dali. Domėjausi įvairiais dailininkais, o pats piešiau taip, kaip man išeidavo.
– Kernavėje stovi dvi Jūsų skulptūros. Kokie Jūsų ryšiai su Kernave, kodėl būtent ten?
– Turiu pasakoti visą istoriją. Kai baigiau tapybą Dailės institute ir apsigyvenau su Vytautu Šeriu, jis su manimi pasidalijo idėja padaryti Šv. Kristoforo skulptūrą, nes karo metais buvo nužudytas Kristoforas Čibiras, kuris lenkų laikais rengė lietuviškus chorus ir vaidinimus. K. Čibiras palaidotas Rasų kapinėse. Kadangi ir Vilniaus herbe vaizduojamas šv. Kristoforas, kilo sumanymas iš lietuviško granito padaryti šio šventojo skulptūrą. Mano kitas draugas išėjęs į miestą surado vieną senuką, kurio pasiteiravo, kur būtų galima gauti didelį akmenį. Senukas sakė, jog turi trijų metrų granito luitą, norėjo, kad jo sūnus padarytų nulūžusio ąžuolo paminklą, bet sūnų nušovė. Jis pats, kadangi jau neturėjo sveikatos imtis skulptūros, sutiko parduoti akmenį už tris šimtus rublių.
Mano bičiulis nuėjo pas kunigą Česlovą Krivaitį, paėmė iš jo tris šimtus rublių, nuvažiavo pas senuką ir nusipirktą akmenį nuvežė prie bažnyčios. Manęs tas senukas dar paklausė, ar kada nors esu ką nors daręs iš akmens. Kai pasakiau, kad ne, man atsakė, jog nieko neišeis. Pradėjau mąstyti, ką daryti. Mano draugas paėmė iš kunigo pinigus, skulptūros nedaro, o akmuo atvežtas, išeitų, kad mes apgavome.
Apsisprendžiau bandyti daryti, nors ir nebuvau kalęs akmens. Nuėjau prie Žaliojo tilto, kur akmenskaldžiai kalė šaligatvių bortelius. Pažiūrėjau, kaip jie kala, nusipirkau vieną kaltą, pradėjau kalti ir taip išsikaliau tą Kristoforą. Kristoforas turėjo stovėti Rasų kapinėse, bet kunigui pasirodė gaila ten statyti šią skulptūrą, jis ją pastatė prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, už tai mane išmetė iš Dailininkų sąjungos. Po kiek metų Č. Krivaitis persikėlė į Kernavę, tuomet sakė vėl turįs didelį akmenį ir paklausė manęs, ar nepadaryčiau Mozės skulptūros. Iš to akmens padariau Mozę, jam labai patiko, pastatė prieš Kernavės bažnyčią.
Tada kunigas sugalvojo, kad reikia padaryti ir Vytautą. Kernavėje yra bažnyčios, kurią buvo pastatęs Vytautas, pamatai. Jis Vytauto skulptūrą norėjo pastatyti būtent toje vietoje. Tačiau paveldo prižiūrėtojai istorinėje vietoje statyti neleido. Tuomet kunigas Vytauto skulptūrą pastatė savo darže. O paskiau paprašė, kad Musninkuose padaryčiau Mykolo arkangelo, nugalinčio priešą, skulptūrą. Viskas išėjo taip savotiškai, jei nebūtų to atsitiktinumo su Kristoforo skulptūra, nebūtų gimusios ir kitos. Likimas į tą veiklą mane įtraukė atsitiktinai.
– Kaip jaučiatės, kai Jūsų dukra ir anūkai taip pat pasuko meno keliu?
– Mano ketveriais metais vyresnis brolis buvo gavęs pataisą, mokytoja pakvietusi motiną sakė, kad ši turėtų jam uždrausti piešti, tuomet jis būtų normalus mokinys, nes visą laiką piešia. Tuomet jis užsigavo ir įstojo į dailės mokyklą. Paskui ir mane įkalbėjo eiti į dailės mokyklą, pajaučiau, kad man įdomu. Ir mano sesuo įstojo į dailę. Ji baigė Jiezno mokyklą, tėvas sakė, kad į kolūkį neįdomu eiti dirbti, reikia studijuoti. Tėvas jai patarė, kad merginai labai tinkamas vaistininkės darbas, nesunkus ir žmonėms naudingas. Ji važiavo į Kauną stoti į vaistininkes, važiuojant autobusu šalia sėdėjo studentas iš Dailės instituto ir pradėjo kalbėti apie meną, kad tai labai įdomu, tai ji, užuot stojusi į vaistininkes, padavė pareiškimą į Menų institutą Kaune. Kad ir kaip būtų keista, ją priėmė, nors ji nesiruošė būti dailininke. Man atrodo, jog dėstytojai buvo labai palankūs, galvojo, kad jeigu iš kaimo atvažiavusi ir pas nieką nesimokiusi mergina sugeba kažką nupiešti, tai pasimokiusi galės dar geriau. Tokiu būdu išėjo, kad ir mano brolis, ir sesuo, ir aš baigėme dailę, tuo pačiu keliu pasuko ir mano dukra.
Tačiau dailei, kaip ir visiems menams, reikia paskirti visą dėmesį tam darbui, kurį dirbi, jis kartu yra ir įdomus, ir sunkus.
Dažnai prisimenu, kaip mes institute mokėmės su Vaclovu Gražėnu, jis buvo labai gabus tapytojas ir kartą pasakė: kokią padariau klaidą, kad įstojau į dailę. Kad ir kaip nupaišytum, vis kas nors kritikuoja. Norėjau būti batsiuvys. Turiu tam gabumų, tokius gražius batus moterims siūčiau, ir jos būtų tokios patenkintos. O mene, kad ir ką darytum, vis kas nors kam nors nepatinka. Menas yra savotiškai įdomus, bet reikia labai daug pastangų, kad nekartotum to paties, ką kūrei anksčiau, kad nedarytum taip, kaip daro kiti, bet vis tiek darytum gerai, įdomiai.
Kyla daug problemų. Turi gerai padaryti ir visą laiką labai stengtis. Negalima piešti taip kaip kiti dailininkai, negalima visiškai pamėgdžioti praeities. Menininkas turi sukurti vis ką nors naujo, o tai padaryti labai sunku. Kad tai būtų nauja ir įdomu. Galbūt kiti darbai gyvenime yra ramesni.
– Kaip manote, jei žmonių gyvenime būtų daugiau meno, ar jie nuo to taptų jautresni, geresni?
– Aš manau, kad menas žmones daro žmoniškus. Per meną žmogus tampa ir jautresnis, ir nuoširdesnis, jis gėrisi gamta, kitais žmonėmis, kūryba. Menas žmones padaro draugiškesnius, jie vieni kitus geriau supranta. Jeigu į koncertą susirenka keli šimtai klausytojų, paklauso geros muzikos, visi išeina pajutę tą patį jausmą, visi tie žmonės pasidaro tarsi artimi, savi, ir taip menas artina ir žmones, ir tautas. Gerbiame Italiją, kad ten yra labai gerų dailininkų, gerbiame Prancūziją, kad ten yra aukšto lygio menas. Mes mylime meną, tačiau taip pat ir jį kuriančią tautą. Mažai žinome apie patį Egiptą, bet žinome apie piramides, skulptūras, dėl to galvojame, kad tai buvo garbinga tauta, jog žmonės turėjo daug išminties. Menas tartum suartina žmones ir, aišku, palieka prisiminimą ateities kartoms. Karas žmones supykdo, sukiršina, o menas atkuria ryšius, suartina žmones, padaro juos žmoniškesnius.
Žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“ kalbino Vaiva Lanskoronskytė