Robert Smithson, Broken Circle Spiral Hill, 1971 m. / LATGA

Žemės menas (angl. Land art) – menas, kuriamas kraštovaizdyje, kai kūrinys formuojamas iš žemės arba konstruojamas naudojant natūralias medžiagas, tokias kaip uolos, akmenys, šakos, t.t. Žemės menas yra konceptualaus meno judėjimo dalis, susiformavusi 7-ame ir 8-ame dešimtmečiuose ir kreipianti dėmesį į žmogaus ir gamtos santykį.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. spalio 31 d. portale vilniausgalerija.lt

Bene garsiausias žemės meno kūrinys yra Robert’o Smithson’o Spiral Jetty (1970 m.), pastatytas Didžiajame Druskos ežere Jungtinėse Amerikos Valstijose. Spiralinės prieplaukos formą įkvėpė vienas seniausių meno simbolių, siejamas su besiskleidžiančios energijos emblema, kuri, pasak paties menininko, kyla iš niekur ir nukeliauja į niekur.

Robert Smithson, Broken Circle Spiral Hill, 1971 m. / LATGA

Kurdami žemės meną, kai kurie menininkai, pavyzdžiui, R. Smithson, naudojo specializuotą žemės kasimo įrangą. Kitas menininkas, Richard Long, pakeisti aplinką bandė vaikščiodamas pirmyn atgal ir palikdamas tik ant žemės išvaikščiotas žymes.

Richard Long, A Line Made by Walking. 1967 m. / LATGA

Žymiais žemės menininkais yra laikomi Nancy Holt, Walteris de Maria, Michaelas Heizeris ir Dennisas Oppenheimas. Žemės menas dažniausiai buvo dokumentuojamas fotografijose ir žemėlapiuose, kuriuos menininkai galėjo eksponuoti galerijose. Vėliau kai kurie menininkai kūrė žemės meną ir pačiose galerijose ar muziejuose, atsinešdami gamtines medžiagas ir pristatydami instaliacijas.

Žemės meno kūrimo pagrindas slypi komercinio meno kūrimo ir miesto propaguojamo gyvenimo būdo atsisakyme ir atmetime. Žemės menas buvo įkvėptas konceptualaus meno, taip pat modernių judėjimų – De Stijl, kubizmo, bei minimalistinių Constantin Brancusi ir Joseph Beuys darbų. 1941 m. Isamu Noguchi sukurtas dizainas Contoured Playground Niujorke kartais interpretuojamas kaip reikšmingas ankstyvasis žemės meno kūrinys, nors pats menininkas savo kūrinio niekada nevadino „žemės menu“, o tiesiog „skulptūra“. Dabar jo kūrybos įtaka akivaizdžiai atsispindi šiuolaikiniame žemės mene, landšafto architektūroje bei skulptūroje.

Alan Sonfist apjungė gamtą su kultūra, grąžindamas varų meną į Niujorką. Vienas labiausiai įkvepiančių jo darbų yra Time Landscape – vietinis miškas, kurį jis pasodino Niujorke.

I. Raubaitė, Mėnulio kelionė II, 2021 m.

2003 m. rudenį buvo surengtas pirmasis tarptautinis Žemės ir Aplinkos meno projektas, kuris iki šiol plėtojamas Vilniaus universiteto Botanikos sode. Inga Raubaitė yra „Gamta ir Menas“ idėjos autorė, organizatorė, kuratorė, tarpdisciplininio ir žemės meno kūrėja. Kaip teigia I. Raubaitė, botanikos sodą pristatant meno kūrinių pagalba, siekiama padėti atrasti subtilų gamtos grožį, išryškinti dar nematytas  erdves ir naujai pažvelgti į jau esamas, menininkams suteikti galimybę pristatyti savo kūrybą  netradicinėje ir netikėtoje aplinkoje, tokiu būdu skatinant savęs ir gamtos pažinimą, meilę aplinkai, bei supratimą, kaip galima gyventi darnoje.

Iš viso Botanikos sode buvo surengta 16 parodų. Kiekvienos parodos pavadinimas menininkui tapo svarbiu atspirties tašku kuriant savo darbus: „Dvaro objektai“ (2003), „Invazija“ (2004), „Iliuzijos“ (2005), „Klonai“ (2006), „Ženklai“ (2007), „Dialogas“ (2008), „Utopija“ (2009), „Išlikimas“ (2010), „Identitetas“ (2012), „Metamorfozės“ (2013), „Déjà vu“ (2014), „Kelionė“ (2015), „Laikas“ (2016), „Ryšiai” (2018), „Atradimai“ (2019), „Balansas“ (2021).