F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė (g. 1942 m. balandžio 17 d. Mažeikiuose) – Lietuvos scenografė, tapytoja.

1965 m. baigė Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakulteto Scenografijos skyrių. 1965–1986 m. – Lietuvos kino studijos dailininkė-statytoja. Nuo 1967 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Žymesni darbai: scenografija ir kostiumai pirmajam lietuviškam miuziklui „Velnio nuotaka“, scenografija filmui „Kelionė į rojų“, kostiumai filmui „Herkus Mantas“, scenografija filmams „Virto ąžuolai“‚ „Mano vaikystės ruduo“ ir kt. – iš viso, kūrėja prisidėjo net prie dvylikos kino filmų.

1986–1990 m. F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė dirbo dailininke Nacionalinėje televizijoje, tuo pačiu metu kurdama ir įvairiuose teatruose. Reikšmingesni darbai: Akademiniame dramos teatre – „Tiltas“, „Spyruoklinis kareivėlis“, „Piteris Penas“ , Kauno dramos teatre – „Juodoji komedija“, Kauno muzikiniame teatre – „Rozmari“, „Silva“, „Aušrinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre – „Baltasis vilkas“, taip pat „Liudvikas XIV“ ir kiti. Kartu sudėjus – net 40 spektaklių. Žymesni darbai televizijoje: spektakliai „Heda Gabler”, „Barbora Radvilaitė“, laidų ciklas „Rūmų didybės aidai“, taip pat buvo kultūrinės laidos „Vizijos ir tikrovė” scenografė ir bendraautorė.

Nuo 1990 m. F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė pasinėrė į įvairius scenografijos projektus, tokius kaip: 1991 m. „Banchetto Musicale“ (Baroko muzikos festivalyje), 1992 m. „Dainų dainelė“, 1993 m. „Baltica“ (Tarptautiniame festivalyje), 1993–2005 m. kalėdinės sostinės eglės renginius bei kitus žymių datų minėjimus ir progas.

1997 m. pasirodė autorės tapybos ciklai „Indijos atšvaitai“, 1997 m. – „Paukštė LITUA Kvedlinburge”, 2002 m. – „Medžiai ir bokštai“. Dailininkė dalyvavo personalinėse ir grupinėse parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Rokiškyje, Plungėje, Druskininkuose, Lenkijoje, Norvegijoje ir net Indijoje. Tapytojos kūrinius eksponuoja LTMK muziejus, Žemaičių dailės ir Mažeikių muziejai.

Menotyrininkė, dailės kritikė Gražina Kliaugienė apie F. Linčiūtę-Vaitiekūnienę:

„Pasaulis keistas tiems, kurie teįžiūri jame rūpesčius, vargą ir buitį, ir tiems, kurie tik „skina gėles“ – linksmiems ir nerūpestingiems.

Ar teatrinio pasaulio efemeriškumo pastūmėta, ar gilesnio – lietuviškos sielos – balso pašaukta, dailininkė suprato, kad, be teatro, esama dar ir ko kita… Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo… Tai – gėlės, muzika, tyla. Daugybė spalvų niuansų. Perregimas pasaulis, į kurį visi žiūri, bet pastebi tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt, net laime – tyliąja jos gyvenimo puse.

G. Kliaugienė

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, ko gero, bus mačiusi ir šilto, ir šalto. 1965 metais baigusi Dailės akademiją, ji iškart atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje – intensyviai dirbo, kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, visą jaunųjų vilniečių kartą išauginęs „Piteris Penas“, „Liudvikas XIV“, „Raudonkepuraitė“, „Karalius Motiejukas I“ ir „Juodoji komedija“ (Kauno dramos teatre), operetės „Rozmari“ ir „Silva“, baletas „Aušrinė“, „Virto ąžuolai“, kine – „Kelionė į rojų“, „Barbora Radvilaitė“, televizijoje – „Heda Gabler“, ir daugelis kitų…

Bet ilgainiui daiktai šiame, jau įprastu tapusiame pasaulyje tartum neteko tikrosios paskirties ir pavidalo, jų prasmės ir vardai ėmė keistis ir liko neįvardyti, nepašaukti…

Ar teatrinio pasaulio efemeriškumo pastūmėta, ar gilesnio – lietuviškos sielos – balso pašaukta, dailininkė suprato, kad, be teatro, esama dar ir ko kita… Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo… Tai – gėlės, muzika, tyla. Daugybė spalvų niuansų. Perregimas pasaulis, į kurį visi žiūri, bet pastebi tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt, net laime – tyliąja jos gyvenimo puse.

Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa – čia žiebiasi, čia gęsta spalvos. Jų harmonija neliūdna, nevienatonė, nors ir „neįmanoma nuskinti nuo lauro medžio, ant kurio auga meno vaisiai, nė vieno lapelio, nesumokėjus už jį savo paties gyvenimu“ (Tomas Manas).“

Dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė Širvinskienė apie Filomeną:

Universalios menininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės pomėgis keliauti nesibaigia įvairių meno sričių keliais. Dailininkės pamėgtoje tapyboje įkūnyti jos įdėmiai stebimo miesto vaizdai, jautriai atskleista meilė gyvam miestui, giliai slypintis ilgesys dingusiam Vilniui, egzotiškiems kraštams. Dailininkė žavisi miesto architektūros ir gamtos sąveika. Jos peizažuose išnyra arba skęsta konkretūs, atpažįstami pastatai. Regis, viskas, ką matome yra laikina, nepastovu. Galima suprasti, kad dailininkė kuria besikeičiančio miesto viziją. Kyla įtarimas, jog dailininkę veikia ne tik dabartis, bet ir svajonės, praeitis, jaunystės patyrimai.

Universalios menininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės pomėgis keliauti nesibaigia įvairių meno sričių keliais. Dailininkės pamėgtoje tapyboje įkūnyti jos įdėmiai stebimo miesto vaizdai, jautriai atskleista meilė gyvam miestui, giliai slypintis ilgesys dingusiam Vilniui, egzotiškiems kraštams. Dailininkė žavisi miesto architektūros ir gamtos sąveika.B. Širvinskienė

Išties, dailininkė pradėjo savo kūrybinį kelią nuo kitokių peizažų –pramanytų, uždarytų į dėžutę, atsiveriančių už uždangų ar išnykstančių už įrėminto kadro. Filomena–pirmiausia scenos žmogus– ji pati išraiškinga ir komunikabili kaip aktorė, o baigusi teatro dailę, 7 dešimtmetyje tapo viena iš nedaugelio drąsių moterų, kuri pasikėsino į vyrišką, iki tol žinomų teatro dailininkų Stasio Ušinsko, Liudo Truikio, Jono Surkevičiaus, jos mokytojo Vytauto Palaimos valdomą sritį. Tačiau ji aprėpė dar daugiau nei jos konkurentai. Dailininkei pakluso ne tik teatro scena, bet ir naujosios medijos- televizija, kinas, kur ja pasitikėjo stiprios kūrėjo rankos kino režisieriai Arūnas Žebriūnas, Gytis Lukšas, Marijonas Giedrys, o pripažinimą pelniusių filmų „Velnio nuotaka“, „Herkus Mantas“ atmosfera, vizualumas buvo didesnioji filmų sėkmės dalis. Šiuose filmuose dailininkė kūrė įtaigius charakterius, pasitelkdama kostiumo iškalbą, o teatro vizualinė plastika persikėlė į dailininkės savarankiškai atliktus tapybos darbus, juose įskaitoma išradinga teatrinė patirtis.

Dailininkė tapydama miesto peizažą tarsi instinktyviai išryškina teatrui svarbaus veiksmo dramatiškumą. Jos peizažuose, kaip scenovaizdžiuose nėra mašinų, žmonių. Atrodo, dailininkė įpratusi, kad jie atsiranda spektaklio metu. Teatrinis uždaras vaizdas, savotiški kulisai lydi ne vieną dailininkės peizažo kompoziciją, jie sustiprina erdvės pojūtį.

Prabėgančio kadro naikinamas vaizdo ryškumas išliko ne viename miesto peizaže, dailininkės ekspresyviame potėpyje. Gamtos miesto vaizdiniuose justi dvelkiant dvasią, kuri kuriasi iš gamtos judėjimo, ritmo, žemės ir vandens sandūros, oro, vėjo, šviesos virpėjimo, apšvietimo kaitos. Viskas randasi kaip teatre „čia ir dabar“.

Dailininkė daugelį peizažų komponuoja tvirtai, kaip tikra režisierė. Ypač tai stebina, kai tapoma architektūra – čia būtinas perspektyvos tikslumas, aiškus peizažo planų išdėstymas. Tada, dailininkė pabrėžia horizonto liniją. Atsiranda kino kamerai būdingas judėjimas žemyn arba aukštyn, formuojantis rakursus, priverčiančius žiūrovą pakelti arba nuleisti galvą. Dailininkė jaučia žiūrovą ir kviečia pasimėgauti tapyboje subtiliai sukurtais kinematografiniais ir teatriniais efektais.