Knyga „Pro A. A. prizmę” – jau dvyliktoji žinomo dailės kritiko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940) knyga. Ji skiriasi nuo ankstesniųjų. Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos.
Anot Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės: „Dvyliktoji A. A. knyga – ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis atsiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su mano pašnekovui būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių (daugiausia – A. A. draugų ir bičiulių menininkų) būties paveikslas“.
Pokalbiuose ne vieną kartą aptiksime Andriuškevičių ištariant (tarsi teisinantis): „Buvau taip parašytas“. Vadinasi, kažkas parašė A. A., ir tas kažkas suteikė jam specifinę, ypatingą žiūrą – jo „prizmę“. O žvelgti į gyvenimą pro šią prizmę, pasirodo, reiškia (be kita ko) ir sugebėjimą pasidaryti sau įdomumo net iš elementarių dalykų. Ir dar – tai taip pat reiškia, virtus pasakotoju, suteikti skaitytojui rafinuoto teksto malonumo.
Knygos pratarmėje A. Andriuškevičius rašo: „Atsakinėdamas į Jolantos klausimus, dėsčiau savo įspūdžius. Vadinasi, visai nesistengiau būti objektyvus, bešališkas ir panašiai, nes, Dieve, tai juk neįmanoma. Tad su visais, kurie tuos pačius įvykius bei reiškinius matė ir suvokė kitaip, nė neketinu ginčytis: įspūdis priklauso ne tik nuo reiškinio, bet ir nuo suvokėjo. O man pačiam, savaime suprantama, būtų labai įdomu apie mano aptartus fenomenus pasiskaityti ir kitokių nuomonių, kas be ko, išdėstytų ir kitu stiliumi. Bet šiaip jau stengiausi pasakoti tik tai, ką pats mačiau, girdėjau, patyriau. Nors toks reiškinys kaip gandai, paskalos, pasakojimai egzistavo ir tuomet. Tad visai jų išvengti negalėjau. Vis dėlto, tokiais atvejais mėginau nurodyti, kad taip buvo kalbama, egzistavo tokia versija, tas ir tas tą ir tą sakė…“
