Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 14 d. 20:44
Autentiškos Žolinės tradicijos Gervėčių krašte – pro fotografo Arūno Baltėno objektyvą

Gervėčių Lietuvoje: Girių kaimo kapinių koplyčioje ir Gervėčių bažnyčioje | Arūno Baltėno nuotr.

Rugpjūčio 15 dieną Bažnyčioje švenčiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė arba Žolinė, Gervėčių krašte vadinama Aspažia. Šia proga „Vilniaus galerija“ dalinasi folkloro tyrinėtojos dr. Saulės Matulevičienės tekstu ir išskirtinėmis fotografo Arūno Baltėno nuotraukomis, kuriose – Girių kaimo kapinių koplyčios ir Gervėčių bažnyčios vaizdai.

Liaudiškojoje tradicijoje ši šventė siejama su naujojo metų derliaus pašventinimu – į bažnyčią kiekviena moteris nešasi puokštę, kurioje dera javai, daržovės, vaisiai ir darželio gėlės. Kaip sako viena iš seniausių šio krašto moterų, Marija Mažeikienė, – viskas, kas auga an žemės. Ji Žolinės rytą į puokštę riša rugių varpas, čia pat darže išrautą morką, burokėlį, svogūną, aronijos ir obels šakelę su uogomis ir vasariniais obuoliais, iš gėlių darželio – rūtą, mėtą, kitas žydinčias gėles, prisimena, kad į bažnyčią šventinti nešdavo ir linų bei kitų javų varpų.

Parsinešus pašventintą Žolinių puokštę į namus visus metus ją dera saugoti gerojoje kambario kertėje – pakūcioje, užkištą už švento paveikslo, o po metų ji nešama į pastogę – po dunksciu – kad saugotų namus nuo perkūnijos – griausmo. Tikėta, kad pašventinta Žolinės puokštė turėjo ir gydomųjų galių. Gervėčių krašte iš šventintų žolynų virė arbatą nuo išgąsčio arba smilkydavo ligonius. Dalis Žolinės puokštės, išsyk parsinešus, buvo sušeriama gyvuliams, kad jie gerai augtų, būtų sveiki, arba maišyta į pašarą gyvuliui sunegalavus.

Gervėčių Lietuvoje: Girių kaimo kapinių koplyčioje ir Gervėčių bažnyčioje | Arūno Baltėno nuotr.

Gervėčių Lietuvoje: Girių kaimo kapinių koplyčioje ir Gervėčių bažnyčioje | Arūno Baltėno nuotr.

Gervėčių Lietuvoje: Girių kaimo kapinių koplyčioje ir Gervėčių bažnyčioje | Arūno Baltėno nuotr.

Šventintos žolės buvo svarbios ir per laidotuves – jomis buvo pripildoma velioniui skirta pagalvėlė ar žolelės dėtos po pagalve. Žolinių puokšte smilkyta ir kapo duobė, jei kunigas per laidotuves nevykdavo į kapines. Moterys iki šiol atsimena, o kai kurios ir laikosi, mįslingo draudimo: jei esi palaidojusi vaiką, iki Žolinės negali valgyti naujojo derliaus obuolių, nes vaikai jų pristigtų danguje: Dėdienė turėjo vaikus mirusius, tai obuolių iki Žolinės nevalgydavo, sakė – nevalgysiu, o tai Dievulis neduos jiems obuolio… (Trakų vns.). Šis tikėjimas primena labai archajišką dangiškojo pasaulio kaip obelų sodo vaizdinį.

Susiję:

Žolinės šventė žymėjo svarbų gamtos vegetacijos ciklo etapą – gamtos brandą ir pjūties, rudens pradžią. Iki Žolinės turėjo būti nupjauti visi rugiai ir laukas paruoštas žiemkenčių sėjai, šia proga buvo kepama naujojo derliaus duona: Sako: Jau un Žolinės tai jau sviežios duonelės pavalgysim (Petrikų k.). Po Žolinės daug kas keičiasi, tarkim, tikima, ar žinoma, kad po Žolinės nebespiečia bites. Gervėtiškiai sako, kad per Žolinę Marija Ašmenon inmeta ledų, vadinasi, atšąla upės vanduo, baigiasi maudynių laikas. Šiame tikėjime netikėtai paminima ir pagrindinė šios šventės veikėja –  Švenčiausioji Mergelė Marija, tik jai suteikiama netikėta funkcija – paveikti gamtą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!