Visas Kristiansfeldo miestelis orientuotas į pagrindinę, bažnyčios aikštę. Miestas neturi vieno architektūrinio stiliaus – tarp čia esančių pastatų galima pamatyti tiek baroko, rokoko ar klasicizmo elementų. Įdomu tai, kad miesto struktūra atspindi ir Moravitų socialinę struktūrą – čia yra namų, skirtų ne tik šeimoms, bet ir nevedusiems vyrams ar moterims, našlėms, atskirų berniukų ir mergaičių mokyklų. Miestas tartum padalintas į dvi dalis – viena jų skirta moterims, kita – vyrams. Šalia miestelio taip pat įsikūrusios kapinės.
Dalis pastatų naudojami ir šiandien, kai kurie jų vis dar priklauso Moravitų bažnyčiai. Būtent dėl unikalaus miesto išplanavimo, puikaus išsilaikymo ir tebeegzistuojančių sąsajų su bažnyčia Kristiansfeldas patenka į UNESCO paveldo sąrašą (sąrašo nr.: 1468).
Svarbiausias miesto statinys, esantis pačioje Kristiansfeldo širdyje, yra bažnyčia. Tiesa, jos viduje neišvysite įspūdingų papuošimų ir dekoro – moravitų bažnyčios sekėjai tikėjo, jog ne pati bažnyčia, tačiau tikėjimas yra šventas, tad būtinybės išpuošti bažnyčią tiesiog nebuvo. Čia esantis kuklus dekoras atspindi moravitų gyvenimo filosofiją. Beje, tikintiesiems nėra nurodyta ir kaip dažnai jie turi lankytis bažnyčioje – čia patartina eiti tuomet, kai norisi. Moravitų bažnyčios sekėjai save vadina broliais ir seserimis, taip pabrėždami, kad Dievas yra visų žmonių tėvas, o bendruomenės nariai yra lygūs, nepaisant jų socialinio statuso. Pasaulyje yra apie 1,3 mln. moravitų bažnyčios sekėjų, o jų bendruomenių galima rasti visuose žemynuose, iš viso – 50 šalių.
Kristiansfelde netrūko istorijos kuriozų. Ko gero, vienas žymiausių – keturiolikmetės Annos Nitschmannn išrijnkimas į Seniūnų tarybą. Paauglė, iš pradžių tapusi nevedusių miesto merginų lydere, ilgainiui įgijo vis daugiau įtakos ir galios, kol galiausiai, keliaudama po Ameriką, įkūrė dar dvi bažnyčios kolonijas.
Gerų žinių Kristiansfeldas turi smaližiams – miestas jau nuo senų senovės žymus savo kepiniais – imbieriniais ir medaus meduoliais. Pastarieji buvo skirti ne tik miesto gyventojams – juos pardavinėjo visoje šalyje. Sakoma, kad paslaptyje saugomas šių kepinių receptas gyvuoja jau nuo 1783 metų, o pagal jį keptų skanėstų galima paragauti ir šiandien.
„Vilniaus galerijos“ fotoreportažą iš Danijos kviečiame žiūrėti žemiau, o daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.