Lankytinos vietos Aukštaitijoje.
Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, kuriame galima rasti visko – tiek vaizdingų gamtos lopinėlių, tiek puikių miestelių ir miestų, apie kuriuos neretai (ir visai be reikalo) pamirštama. O juk būtent čia – irklų sukeltuose pursluose, nuostabiuose saulėlydžiuose, spalvotose langinėse bei pasvirusiose bažnytėlėse ir slepiasi Aukštaitijos romantika. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti apie 7 šiame etnografiniame regione esančias vietas, kuriose verta apsilankyti.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. balandžio 30 d. portale vilniausgalerija.lt
7. Molėtai
Nors Molėtų apylinkės (observatorija, Labanoro giria, Labanoro bokštas ir garsieji ežerai) daug kam atrodo jau puikiai pažįstamos, tikrai dar ne visi atrado, koks perlas yra pats Molėtų miestelis. Dar visai neseniai valčių ežeruos čia būdavo kone daugiau negu gatvėse mašinų, o vietoje garažo kiekvienas namas turėjo savo lieptelį ar bent jau savo valtį. Šios dvasios kažkiek galite pajausti ir šiandien.
Ar žinojote, kad net nuo 1998 m. Molėtuose dygsta skulptūrų parkas? Didžioji šio parko dalis driekiasi jaukia krantine ar net žalio beržo burėmis kyšo iš vandens. Čia tvyro nuostabi kurortinė nuotaika ir ramybė dar nesugadinta turistų šurmulio. Tokią kelionę aplink ežerus (Pastovio, Pastovėlio ir Promislavo) tęsti galite net apie keturis kilometrus: pakeliui sielą džiugins jaukūs medinukai, spalvoti krantus jungiantys tilteliai, pušynai, gausybė vandens paukščių ir netikėtose vietose vėl pasitinkančios skulptūros.
Molėtų TVIC nuotr.
Molėtų TVIC nuotr.
Perimetru apėjote visus ežerus ir vis dar negana Molėtų? Sukite į pagrindinę Molėtų arteriją (Vilniaus g.) ir ieškokite tarpukarinės Nepomuko skulptūros, garsiųjų raudonų plytų namelių ar iš tolo bokštais mojuojančios Molėtų bažnyčios!
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
6. Rokiškis ir jo spalvotos langinės
Jeigu vyksite į Rokiškį ir atidžiai dairysitės aplinkui, ko gero, pastebėsite įdomią tendenciją: kuo arčiau Rokiškio, tuo daugiau namų puošia margaspalvės, tartum antram gyvenimui prikeltos langinės.
Nors spalvingos langinės – išskirtinis Aukštaitijos regiono bruožas, jau XX a. pabaigoje jis buvo beveik visiškai išnykęs. Savotiška langinių revoliucija Rokiškio krašte prasidėjo vietinio menininko Arūno Augučio dėka: pastebėjęs kelias apleistas, tiesiog akyse dylančias šio miesto langines, kūrėjas nusprendė joms įkvėpti naujos gyvybės spalvingais piešiniais. Taip jau išėjo, kad gyvybės gūsis tvokstelėjo ne tik šioms kelioms laimingosioms langinėms, bet ir visam Rokiškiui: idėjai pasiteisinus, gimė tarptautinis pleneras, kurio metu profesionalūs menininkai puošia langines jau 17 metų. Viso to rezultatas – virš 300 atgimusių langinių ir kitų langų dalių Rokiškyje bei jo apylinkėse (štai, pavyzdžiui, šalie esančiuose Obeliuose ėmė vykti net atskiras langinių pleneras).
Rimo Bičiūno tapytos langinės.
Arūno Augučio ir Arūno Uoginto tapytos langinės (2018 m.).
Jeigu norite pamatyti kuo daugiau kalbančių langinių, geriausia pasivaikščioti po Rokiškio centrą: Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatves, taip pat Obelių miestelį, Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų, Salų, Šetekšnų kaimus.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
5. Skudutiškis
Afrika ir vudu, Amerika ir indėnai, Sibiras ir šamanai, Lietuva ir… Kalbėdami apie egzotiškiausias ir autentiškiausias tikėjimų formas dažnai per daug nuklystame žemėlapiuose, nepastebėdami, kad panašūs stebuklai vyksta ir visai šalia mūsų. Viena tokių, netgi dvigubai stebuklingų kulto vietų yra Aukštaitijoje, Skudutiškio miestelyje (Molėtų r.). Čia miško upelių santakoje subtiliai susiduria (o gal greičiau persipina) du tikėjimai: senasis baltų ir, žinoma, krikščionybė.
Nuo kitų po Lietuvą pabirusių šventviečių šioji labiausiai išsiskiria savo kraštovaizdžiu: tai paslaptinga Juodišos (Skudutės) bei į jį įtekančio bevardžio upelio santaka, kurią puošia dar ir aplinkui pabirę, nemažų apimčių rieduliai. Didžiausiame iš jų matosi žymės (įdubos) gyventojų pramintos „Marijos pėdomis“, dar trijuose – žymės, pramintos „Vyties kryžiaus“, „Kalavijo“ ar „Kristaus širdies“ vardais.
R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Skudutiškio bažnyčia | Puslapio infomoletai.lt nuotr.
Didžiausias šios vietos autentiškumas, regis, yra ne pačioje alkavietėje, o jos tebevykstančioje dermėje su jau vėliau čia atsiradusiais krikščionybės atributais: Šv. Marijos skulptūra bei savotiškomis maldos „stotimis“, kur tikintieji prašo įvairių skirtingų malonių. Vietiniai gyventojai pasakoja, esą maro metais (maždaug XVIII a. pradžioje) šioje vietoje apsireiškusi Šv. Marija daugeliui padėjo išsigelbėti nuo mirties. Viso to liudijimas – jau minėta, ant didžiausio akmens likusi „Marijos pėda“, šalia kurios 1990 m. pastatyta aprašoma Šv. Marijos skulptūra, o vėliau – ir visa koplytėlė.
Čia pat ir nuo Aukštaitijos neatskiriami ežerai (Balčio bei Juodžio) ir netikėtos, širdį į kulnus varančios kalvelės ir daili medinė Skudutiškio bažnytėlė, iš tolo šviečianti savo raudonomis sienomis. Dar vienas bažnytėlės eksterjero išskirtinumas – liaudies architektūros bei modernizmo samplaika. Jeigu bus galimybė, būtinai užsukite ir į vidų!
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
4. Pasvalys
Nedideli dailūs tilteliai, krantine nusidriekę medinukai ir nostalgiškos vietinių legendų skulptūros – regis, Pasvalys savyje talpina tiek romantikos, kad jos užteks ne tik vietiniams, bet ir užklydusiems į svečius. Kaip Kaunas įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, taip Pasvalys įsikūręs santakoje Svalios ir Lėvens. Kadaise per Lėvenį ėjo ir dailus medinis tiltas, kurio atminimui šiandien išsaugota viena jo atramos dalis, o ant jos praeivių laukia gana neįprasta muzikinė skulptūra pavadinta „Antanėliu“. Antanėlis, senųjų Pasvalio gyventojų pasakojimu, buvo vietinis muzikantas, ant tilto grodavęs smuiku ir tapęs neoficialiu Pasvalio simboliu. Jeigu norite, kad „Antanėlis“ papasakotų ir apie gražiausias Pasvalio vietas, palieskite jo dešinę ranką. Jeigu pats apie save – kairę. O palietus sagą pasigirsta jau minėtos pasvalietiškos eilės.
Gitos Rachmančiukienės nuotr.
Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Be romantikos, Pasvalys turi ir šiek tiek egzotikos: juk čia, smegduobių krašte, įkurtas bene vienintelis pasaulyje smegduobių parkas, po kurį, kaip juokauja vietiniai, gali pasivaikščioti kiekvienas svajojantis prasmegti kiaurai žemę. Be smegduobių, smagusis Pasvalys turi ir kitų įdomybių: tai ir žemdirbių krašto kasdienybę puikiai atspindintis girnų muziejus po atviru dangumi, tai ir garsieji Pasvalio šaltiniai. Mažai kas žino, bet būtent dėl šių, po Pasvaliu tūnančių mineralinių šaltinių kadaise Pasvalys turėjo kurorto statusą. Kas žino: galbūt ši galimybė dar kartą nusišypsos ateityje?
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
3. Gražutės regioninis parkas
Nors šio parko pavadinimas siejasi ne su žodžiu „grožis“, o su parko teritorijoje plytinčiu Gražutės mišku, jį vis vien galima vadinti vienu gražiausių Lietuvoje. Čia suskaičiuojama net 70 vandens telkinių (vienas iš jų – Antalieptės marios – tęsiasi net 16 kilometrų), o kur dar miškai miškeliai ir juose pasislėpusių bažnyčių bokštai.
Gražutės regioninio parko nuotr.
Gražutės regioninio parko nuotr.
Įsivaizduokite: bene dvidešimt minučių riedate per nepertraukiamą girią keliu, kuris, rodos, nenuves niekur. Tačiau staiga akis nuo medžių ir už jų blizgančių ežerų atitraukia Salako bokštas: tai virš miško kyšo aukščiausia iš akmenų statyta bažnyčia Lietuvoje. Žavi ne tik Salako bažnyčia, bet ir ją supantis miestelis: atrodo, kad laikas čia sustojo jau prieš kone šimtą vasarų. Ir nors miestelio nuotaika pakankamai pakili, čia galima atrasti ir daug paslapties – juk iš viso Salake yra net septynios kapinės.
Gražutės regioniniame parke yra net 3 pažintiniai takai (nuo 1, 5 iki 5 km) ir dvi pėsčiųjų trasos po 10,5 km.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
2. Ukmergė
Ukmergė – vienas gražiausių kamerinio mastelio Lietuvos miestų. Čia išliko gana nemažai senamiesčio, kuris sufleruoja, kad XIX-XX a. pr. Ukmergė buvo augantis ir svarbus miestas. Ukmergė taip pat apdovanota ir dailiu landšaftu: pro ją paslaptingai vingiuoja Šventoji bei jau minėtas Ukmergės upelis, virš upių vingių romantiškai tiesiasi maži mieli tiltukai, o ir taip kalvotoje panoramoje didingai stiebiasi ir įspūdingas piliakalnis. Pačioje jo papėdėje – medinė Švč. Dievo motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, statyta dar 1873 m.
Kitas objektas – Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – statyta XIX a. pr. (nors tarpukariu perstatyta) turi ir neoklasicizmo, ir baroko bruožų, o jos visuma tikrai verčia praleisti ne vieną minutę tyrinėjant tiek eksterjerą, tiek interjerą. Šalia pagrindinės arterijos (A6 kelio) drąsiai stovinti Šv. Trejybės bažnyčia taip pat gana išskirtinė – formos išduoda, kad seniau čia buvusi cerkvė. Keliaujant giliau į senamiestį – ir įspūdingas Didžiosios sinagogos pastatas, primenantis, kad seniau Ukmergėje buvusi itin didelė žydų bendruomenė. Vienas iš jos atminimo ženklų – sieną Gedimino gatvėje puošiantis Jurgio Tarabildos piešinys „Žydų krautuvininkas“.
Gintaro Vitulskio nuotr. (realisbeautifulstock.lt).
Dainuojantys Ukmergės balandžiai | Ukmergės TIF nuotr.
Apskritai piešinių, skulptūrų, išradingų kompozicijų Ukmergėje – kur kas daugiau nei garsiųjų balandžių (tiesa, skulptūrinės garbės suteikta ir jiems!). Šių netikėtose vietose nutūpusių meno kūrinių gausa vilioja Ukmergėje pasilikti ilgiau, ją tyrinėti, pažinti.
Panoramų mėgėjai gali išbandyti buvusios Ukmergės gaisrinės, kurioje šiandien įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejus, bokštą. Garantuotai įdomus potyris tiek besidomintiems istorija, tiek ieškantiems urbanistinių atrakcijų.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
1. Rubikių ežero salos
Rubikių ežeras Anykščių rajone (dar kitaip vadinamas Anykščiu) – vienas didžiausių ir garsiausių ežerų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vienus jis traukia nuostabiais raudonais saulėlydžiais (jiems pamatyti rinkitės rytinę ežero pakrantę), kitus – galimybe pašiūrėje ant vandens paragauti ką tik virš laužo virtos žuvienės, dar kitus – kaip viena tobuliausių vietų išpildyti dar vaikystėje užgimusias robinzoniškas svajones. Vingiuotose ežero pakrantėse ne tik lengvai rasite, kur išsinuomoti valtį, bet ir kur kas „rimtesnių“ laivų – jų kapitonai jums mielai pasiūlys ekskursiją po žymiąsias salas ar net žvaigždžių pažinimo naktį ant plausto.
R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
V. Pupelio nuotr.
Beveik kiekviena Rubikių ežero sala turi ne tik savo vardą, bet ir istoriją. Varnagrotė, Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji, Avietinė, Jurginių, Būčinė, Tinklinė, Aukštoji, Ąžuolėlis, Palšinė, Pakriūtinė, Palšinė – po kiekvienos salos pavadinimu slypi po vieną ar net kelis vaizdingus paaiškinimus (šie paaiškinimai ir legendos ypač viliojo paslaptingąjį rašytoją Antaną Vienuolį, kuris Rubikių ežero salai sukūrė ir visą apysaką pavadinimu „Šventavartė“).
Rašydamas apie šventas salas Rubikių ežere, A. Vienuolis iš dalies nemelavo: manoma, kad vienoje ar net keliose ežero salose tikrai buvo senosios lietuvių šventvietės, o vienoje iš jų – Pertako saloje – yra ir tikrų tikriausias piliakalnis. O štai Didžiojoje saloje Tautinio atgimimo metais vykdavo slapti aplinkinių kaimų gyventojų pasitarimai, kuriuose buvo svarstoma, kaip sėkmingai pasipriešinti carinei valdžiai. O kokias paslaptis slepia Avietinė, Česnakinė, Liepinė ar Jurginų sala? Vietiniai sako, kad paslapčių kodai – salų pavadinimuose!
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
Linkime (iš naujo) atrasti gražiausius Lietuvos kampelius! Daugiau apie įvairius šalies objektus skaitykite čia.
