Peter Brook | J. Thaxter nuotr.

„XX a. teatro vizionieriai“ – išskirtinis skilties „Menas „žaliems“ ciklas. Jame susipažinsime su svarbiausiomis praėjusio amžiaus teatro asmenybėmis, kurios padarė didžiausią įtaką šiuolaikiniam teatrui. Šį kartą – Peter Brook.

Peter Brook – viena svarbiausių, inovatyviausių ir produktyviausių XX a. teatro asmenybių. Režisierius pakeitė teatro suvokimą, jo keliami klausimai ir idėjos aktualios iki dabar. Peter Stephen Paul Brook gimė 1925 m. kovo 21 d. Londone, Latvijos imigrantų šeimoje. Peter Brook studijavo anglų lingvistiką Oksfordo universitete, kur buvo įsteigęs universiteto filmų bendruomenę. Vėliau įsitraukė į studentiško teatro veiklą.

1947m. pastatė „Romeo ir Džuljetą“. Spektaklyje pirmąkart panaudojo savo, vėliau itin garsią, tuščios erdvės idėją. Po to kelis metus P. Brook režisavo operas ir kūrė kostiumus savo spektakliams. Neilgai trukus, P. Brook atsisakė statyti operas, pavadindamas jas „negyvuoju teatru“.

P. Brook užsitarnavo tarptautinį pripažinimą, ekranizavęs P. Shaffer knygą „Musių valdovas“ (1963 m.). 1964 m. P. Brook buvo itin sėkmingi teatre, kuomet režisierius ėmė dirbti, naudodamas „šventojo teatro“ sąvoką. Vėliau pasuko itin eksperimentinio teatro link, susidomėjo ritualu, kitomis kultūromis. Jis teigė, jog kurti tradicinį teatrą nebėra prasmės.

Šiuo metu P. Brook vis dar kuria teatre.

„TUŠČIA ERDVĖ“

Peter Brook pristatė pasauliui naują teatro apibrėžimą ir suskirstė jį į keturias dalis, kurias pats laiko esminėmis: negyvasis, šventasis, grubusis ir tiesiog teatras. Knygą „Tuščia erdvė“ (1968 m.) P. Brook pradeda žodžiais „Aš galiu paimti bet kurią tuščią erdvę ir pavadinti ją plika scena. Žmogus kerta ar pereina per šią tuščią erdvę, kol kažkas kitas jį stebi ir visa tai – viskas, ko man reikia, kad atsirastų teatrinis veiksmas.“

NEGYVASIS TEATRAS

P. Brook Negyvojo teatro spektaklius apibūdina, kaip nuobodžius, nuspėjamus, neteikiančius jokio dvasinio peno, nekuriančius žiūrovo akistatos su tiesa ir grožiu. Knygoje autorius teigia, jog toks teatras atsiranda tuomet, kai nepaliekama vietos kūrybai ir improvizacijai, kai einama jau pramintais keliais, kai pataikaujama publikai. Dažniausiai taip nutinka komerciniams teatrams, kurių prioritetas ne kūryba, o finansai.

ŠVENTASIS TEATRAS

P. Brook šį skyrių pradeda žodžiais „Aš vadinu tai Šventuoju teatru sutrumpindamas. Tai turėtų būti vadinama Teatru, kuris nematoma paverčia matomu.“ P. Brook sako, jog šventumas randamas ten, kur susijungia beveik visos meno formos. Noras rasti jungtį su nematomuoju pasauliu yra viena iš priežasčių, traukiančių žmones prie meno (ne tik teatro). Ritualas, kaip ir menas, veikia tik tada, kuomet žmoguje laikinumas susijungia su universaliąja tiesa. Mitas, religija, ritualas Šventąjame teatre turi ryšį ir tampa visa ko pagrindu. P. Brook Šventasis teatras reiškia, jog „egzistuoja kažkas kito, po mumis, aplink mus ir virš mūsų, kita zona, kuri yra nematoma, toli nuo bet kokios formos.“

GRUBUSIS TEATRAS

P. Brook pradeda šį skyrių analizuodamas skirtumą tarp spektaklių, sukurtų formalioje, tradicinėje aplinkoje ir teatro, kuris egzistuoja nekonvencinėse, dažnai nepatogiose, purvinose erdvėse. Pastarąsias erdves jis apibūdina, kaip išlaisvinančias, dažniausiai artimesnes kūrėjams, teikiančias energijos. Tai revoliucijos, pokyčių, laisvės, nepriklausomybės ir transformacijos energija. P. Brook pabrėžia skirtumą tarp Šventojo ir Grubiojo teatro – Šventasis teatras remiasi nematomuoju pasauliu, tuo, kas slepia žmogaus impulsus. Grubusis teatras remiasi žmogaus impulsais, veiksmais, jis yra arti žemės, veikia tiesiogiai. Grubiojo teatro paskirtis – išlaisvinti publiką nuo socialinių konvencijų ir suvaržymų. Pasak P. Brook, tai nėra teatras teatre: tai teatras, kuriame žiūrovas aktyviai dalyvauja, stovi, vaikšto, geria, kalba ir juokiasi. Tai teatras, kuriantis jungtį, dinamiką tarp žiūrovų ir aktorių.

Peter Brook knyga „Tuščia erdvė“ | U. Sėjūnaitės nuotr.

TIESIOG TEATRAS

Tai teatras, kuris egzistuoja esamuoju laiku. Toks teatras „įvyksta“, kuomet žiūrovai reaguoja į tai, kas vyksta scenoje. Šios reakcijos kiekvieną kartą skiriasi, todėl kad kiekvieną kartą skiriasi žiūrovai, o jų jausmus ir elgesį numatyti sunku. Galima teigti, jog šis teatras yra Šventojo ir Žiauriojo teatro sąveika. Čia susijungia laisvė, improvizacija, kultūriniai pokyčiai, siela, būsenos, nematomoji egzistencijos dalis. Tam, kad teatras būtų reikia energijos, bendradarbiavimo. Tačiau P. Brook pabrėžia, kad tai tėra statiški žodžiai, bet kuri formulė neišvengiamai bus tik bandymas priartėti prie tiesos. O tiesa yra ta, jog teatras visada nesustabdomai juda.

P. Brook teatras pagrįstas trimis pagrindiniais elementais: energija, judesiu ir tarpusavio ryšiu. „Mes žinome, kad išorinis pasaulis tėra pluta. Po pluta yra verdanti materija, kurią matome vulkano viduje. Kaip mums pradurti tą plutą?“ klausia P. Brook. Teatrinė energija kunkuliuos tik per aktorių tarpusavio ryšį, ir ryšį tarp teksto, aktorių ir žiūrovų. Judesys negali būti aktoriaus veiksmo rezultatas: aktorius „nedaro“ veiksmo, o veiksmas eina „per“ aktorių.

P. Brook visą laiką stengiasi peržengti ribas, nueiti toliau, negu žiūrovas yra matęs. Jis pakeitė teatro suvokimą, rado jam naują apibrėžimą. Jo paties žodžiais, jis bando „atskirti amžinas tiesas nuo paviršutiniškų tų tiesų variacijų“.