Menininkų, Nacionalinės premijos laureatų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus 1969-1972 metais Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ sukurtas sienų tapybos darbas – vienas originaliausių ir novatoriškiausių minėto laikotarpio Lietuvos dailės kūrinių. Tai – dvylika pasakojimų-paveikslų, nutapytų ant 16 ir 32 metrų ilgio sienų, kurių bendras plotas siekia net 110 kvadratinių metrų. 2015 metais kūrinys paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Birutė Žilytė (1930) Lietuvos dailininkė grafikė, knygų iliustratorė, Nacionalinės premijos laureatė. Išskirtiniai menininkės kūrybos bruožai – ryškios spalvos, folklororiniai ir liaudiški motyvai. Algirdas Steponavičius(1927-1996) Lietuvos dailininkas, grafikas, rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas, giliausią pėdsaką palikęs knygų iliustravime. A. Steponavičiaus kūryba – įvairiapusė, išsiskirianti modernumu.
Dailininkas A. Steponavičius – apie darbą „Slibinas ir mergelė“: „Nuo seniausių laikų, pasklidę po visą pasaulį, mitologinėje žmonių sąmonėje gyvena slibinai. Vienur jie panašūs į elnius, arklius, avinus, kitur – į erelius, žuvis, gyvates, driežus. Gilioje senovėje slibinas nebuvo žmogui priešiškas. Jis sugebėdavo mylėti, o kartais ir mergelės jį pamildavo. Bet šiandien mes slibiną vaizduojamės kaip pabaisą, kaip patį blogio įsikūnijimą. Slibinas grobuonis ne kartą žmones apiplėšdavo, atimdavo iš jų vandenį, avis, kiaules, bet garsėjo jis ir kaip žmonių rijikas. Dažnai jis reikalaudavo paties brangiausio – gražiausių mergelių ar net karaliaus dukters. Piešinyje lyg keistas augalas, lyg blogio medis išauga ir išsišakoja devyngalvis slibinas, išraižytas magiškais ženklais. Prieš jį ant baltos drobulės stovi mergelė, lyg pati žmogaus siela, pastatyta prieš pasaulio blogį. Toks didelis, išsikerojęs ugnimi spjaudantis devyniagalvis pasaulio blogis ir tokia trapi, bejėgė prieš jį mergelė. Piešinyje nepavaizduoti drąsūs, didžios dvasios riteriai, stojantys į nelygią kovą su slibinu – pabaisa. Tik pats slibino piešinys su atskirai nuo kūno esančiomis galvomis leidžia mums prisiminti, kad tos galvos jau ne kartą buvo nukirstos ir kad blogį galima nugalėti. Balta drobulė ir tamsi žemė – tai vėl lyg ir tos pačios temos metaforiškas atkartojimas. Lyg aidas, lyg regėjimas danguje dar kartą iškyla baltos drobulės ir mergelės motyvas. Tik čia jau nebėra žemiškosios įtampos, juoda ir balta kovos.“
