„Muziejus“ – tai Dainiaus Liškevičiaus kūrinys, dekonstruojantis Lietuvos meno istorijos mitus, įsigalėjusius sovietinės okupacijos laikotarpiu. 2012 m. baltoje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje įkurdinta juoda dėžė tapo akibrokštu pastatui – buvusiam Revoliucijos muziejui. Dėžės viduje komunizmo „didįjį naratyvą“ ardė alogiškas pasakojimas apie tris neaiškias revoliucines asmenybes: Antaną Kraujelį, Romą Kalantą ir Bronių Maigį. Jų protesto aktuose menininkas užčiuopia tuomet draustų avangardinio meno formų užuomazgas: tradicines vertybes neigiančio „pogrindžio“, performanso ir meno destrukcijos. Istoriniai įvykiai, žinios apie meną ir daiktuose glūdinti atmintis persipina tos kultūrinės terpės paveikto kūrėjo vaizduotėje. Visa tai perkėlęs į „Muziejų“, jis siūlo apmąstyti kolektyvinę atmintį kuriančios institucijos funkcijas, asmenybės reikšmę istoriniame laike, vaizdų poveikį savimonei ir meno ribų takumą. Nors ekspozicija išmontuota, jos gyvenimas tęsiasi. Į šią knygą sudėti menininko surinkti sovietmečio daiktai, leidiniai, meno kūriniai, fotografijos bei kiti dokumentai primena tą sudėtingą laiką. Mes jaučiame šiuos artefaktus pagaminusios kultūros kūrybinę galią, bet ir negalime apeiti ironijos. Jos praskeltame plyšyje sužimba viltis: gal pasivaikščioję po (pa)keistos atminties muziejų lengviau ištversime ir mūsų nepaprastą dabartį?
