MES PLAUKĖME RAMIAME VANDENY PAMAŽU VIRSDAMI ŽUVIMIS
„Tėvas mėgdavo žiūrėti į upę. Šienaudavom jos krantus ir pietaudami stebėdavom tėkmę, žuvis, Perkūno žirgelius. Kartais eidavom žūti, nešdavomės ant pečių sunkias lazdynines meškeres. Pakliūdavo įvairiausios žuvys, bet dažniausiai tokios, kurias tėvas vadindavo blizgutėm. O tikėdavom, kad pagausim šapalų arba abstriungų. Taip vadinom upėtakius. Kartais pavykdavo. Kai buvau mažas, tėvas plaukdavo lėtai tarp vandenžolių, o aš laikydavausi jam už kaklo ir plaukdavau kartu. Ant jo nugaros. Vėsi juoda tėkmė tyliai nešė mūsų baimes, diena geso, o mes plaukėme ramiame vandeny pamažu virsdami žuvimis.“ – Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas išleido poezijos knygas „Taika tavo kraujui“ (1997), „Tylos artėjantis“(2003). Kaip bendraautoris skelbė kūrybą antologijoje „Svetimi“ (1994), taip pat Svetimi slapyvardžiu išleistame poezijos rinkinyje „Po 20“ (2014). Knyga „Mano tėvas žūsta“ – rinktinė. Čia publikuojami tekstai atrinkti iš minėtų rinkinių bei antologijos. Taip pat publikuojama naujų eilėraščių. Knyga sudaryta ne pagal chronologiją, bet pagal vidines sąsajas ir būtinybes. Tad, nepaisant to, kad ši knyga – rinktinė, skaityti ją reiktų kaip rinkinį. Ypač todėl, kad didžioji eilėraščių dauguma buvo pataisyti, kartais beveik perrašyti.
