Arvydas Šaltenis – viena pagrindinių figūrų, stovinčių greta Ričardo Vaitekūno, Antano Martinaičio, Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, kurie XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sukėlė Lietuvoje tapybos lūžį ir atsinaujinimą. Nei dėl panašaus amžiaus, nei dėl bendrų manifestų ar meninio stiliaus šie tapytojai nesukūrė vienalytės grupės, tačiau visiems jiems nepakako ir vien dekoratyvios plastinės kalbos, būdingos Švažo tapytojų kartos stilistikai.
Šie dailininkai atsigręžė į gyvenimą, ir aistringai su egzistenciniu nerimu, prabilo apie individo likimą ir menininko laisvę slegiančią sovietinę sistemą. Šaltenis tarp jų yra nuosekliausias ekspresionistinis realistas. Abstrahuotas mitas jam ne toks svarbus kaip gyvenamojo meto istorijos ženklai. Ir jo kaip menininko poziciją galima apibūdinti Louiso Aragono terminu – „eksperimentinis realizmas“. Šaltenis artimas šiuolaikinės figūrinės tapybos atstovams Ronui B. Kitajui, Francis Baconui, Davidui Hockney, Patriciai Arroyo, Leonui Golubui, Georgui Baselitz, Andrzejui Wróblewskiui ar Edwardui Dwurnikui, kurie angažuotai reaguoja į visuomenines, politines realijas.
Daugiausia Šaltenis tapo Vilniuje ir tėviškės apylinkėse Aukštaitijoje. Provincijos ir miesto vaizduose gyvenimas srūva lėtai, tačiau vaizdų fragmentiškumas, nervinga kontūro linija, eskiziškas potėpis ir dinamiški sodrių spalvų deriniai kuria nerimo nuotaiką. Viena esminių temų – kelionė. Kiekviena jų – kur kas daugiau nei vien buitinis įvykis. Sutelkdamas dėmesį į gerai pažįstamą ir artimą tipažą bei charakterius dailininkas tapo kaimo senutes autobusiukuose, lėtai kursuojančiuose trumpaisiais apylinkių maršrutais. Jį domina bevardžiai keleiviai, šmėkščiojantys pro miesto troleibusų, tarpmiestinių autobusų, traukinių langus ar lūkuriuojantys stotyse. Vieni jų – tik neryškūs, tirpstantys šešėlių siluetai, prie kitų, sustingusių, tarsi trumpam priartėjama.
Kaip ir kiti šio laikotarpio tapytojai, jis tapo „paveikslus apie paveikslus“ cituodamas dailės istoriją. Stebėdamas dabartį dailininkas atsigręžia į netolimą praeitį, ir atvirkščiai. Net kasdienės situacijos įgyja pranašiškų, artėjančios ar jau įvykusios dramos ženklų. Tapytojas gali būti ir melancholiškas, ir sarkastiškas. Tik niekada nelieka pasyviu stebėtoju. Šaltenio tapybos ikonografija susijusi su jo autobiografija, bet tai nėra asmeninė, uždara erdvė. Po daugelio metų jis pertapo vieną ar kitą kompoziciją. Tai gali reikšti tiesiog paveikslo pabaigimą arba turėti ir simbolinę prasmę. Įvairiais kūrybos periodais Šaltenis paraleliai naudoja ir dinamišką kompoziciją, ir statišką, ir koloristinę faktūrinę gesto tapybą, ir santūrią pilkos bei baltos spalvos monochromiją. Tačiau jo kūriniuose visada išlieka regimojo įspūdžio ir jausminio išgyvenimo autentika.
Dailėtyrininkė profesorė humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė šioje monografijoje išsamiai tyrinėja Šaltenio kūrybos temas, pristato jo biografiją ir darbų panoramą.
