Witoldas Gombrowiczius Paryžiuje leisto lenkų žurnalo Kultura redaktoriui Jerzy Giedroycui 1952-ųjų rugpjūčio 6-ąją rašė: „Turiu tapti savo paties komentatoriumi, dar geriau – savo paties režisieriumi. Turiu nukalti mąstytoją Gombrowiczių, genijų Gombrowiczių, kultūros demonologą Gombrowiczių ir daug kitų nepakeičiamų Gombrowiczių.” Rašytojo Dienoraštis ir yra šio beprotiško užmojo įgyvendinimas. Witoldas Gombrowiczius pradėjo jį rašyti 1953-iaisiais Argentinoje, Buenos Airėse, ir užbaigė Prancūzijoje, Vanse, 1969-aisiais.

Tai antrasis lietuviškas – naujais tekstais ir pratarme papildytas, pataisytas – Dienoraščio leidimas, šįkart, kaip ir naujausias prancūziškas, publikuojamas dviem tomais.

Rašau šį dienoraštį nenorom. Nenuoširdus jo nuoširdumas slegia mane. Kam aš rašau? Jeigu sau, tai kodėl leidžiu spausdinti? O jeigu skaitytojui, tai kodėl apsimetu, kad kalbuosi su savim? Kalbu pats sau taip, kad visi išgirstų?

Iš žmogaus reikalauju tik vieno dalyko – kad jis nesukvailėtų nuo savo paties išmintingumo, kad jo pasaulėžiūra nenustelbtų įgimto proto, jo doktrina neatimtų žmoniškumo, jo sistema nepaverstų jo robotu, filosofija jo neatbukintų. Witold Gombrowicz „Dienoraštis” I t.

Gombrowicziaus „Dienoraštį” laikau svarbiausiu lenkų prozos kūriniu per visą jos istoriją. Jis – tikra revoliucija lenkų literatūroje: galiausiai davė klasikinį prozos kūrinį, sureguliavo jos balsą. Wojciech Karpinski.

Gombrowiczius rašo, kad jo giminė kilo iš Lietuvos. Tai labai tikėtina. Ta senoji istorinė Lietuva, kurios jau nėra ir niekada nebus, buvo pilna originalų. Tame Europos kampe nebuvo normalių, eilinių, paprastų žmonių. […] Lietuva: siurrealizmas, komiškas absurdas, vaizduotės siautulys Europos pakraštyje, o išties – tuometinio pasaulio gale. Jausmų, papročių, prigimties veržlumas. Pametęs galvą didelis kaimas. Dievo duotame mūsų pasaulyje vis mažiau originalų ir vis daugiau pamišėlių. Baisu būtų gyventi, ypatingai čia, prie Vyslos, jei nebūtų Gombrowicziaus. Tadeusz Konwicki