„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą išštušštėjusi sostinė iššaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidejo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmasyk per ššimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma. Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversišškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligššioliniių tyrimų, į ššią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę. Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpeščiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šišol išlikusius įdomiausius vieššosios erdvės reliktus.