Raimondas Paknys (g. 1954 m. balandžio 16 d. Vilniuje) – fotografas, leidėjas.

1973–1979 metais Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1972–1986 metais dirbo fotožurnalistu Lietuvos televizijoje, vėliau, iki 1992-ųjų, – fotografu „Vagos“ leidyklos fotocentre. 1992 metais R. Paknys įsteigė elitinius kultūrinius leidinius leidžiančią „R. Paknio leidyklą“. 2002 metais fotografas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle, 2005-aisiais jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius nuo 1976 metų yra Fotomenininkų sąjungos narys ir nuo to laiko dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, pelnė daugiau nei 10 apdovanojimų, daug laiko skiria leidybai.

„R. Paknio leidyklos“ produkcija pasižymi puikia poligrafija, turi išliekamąją vertę. Meno konkursuose įvairiomis premijomis apdovanota dešimt leidyklos knygų. Leidykla leidžia albumus ir iliustruotas knygas apie Vilnių ir Lietuvą įvairiomis kalbomis, kelionių vadovus, dailės albumus, iliustruotas knygas apie dailę, suvenyrinius fotoalbumus ir kt.

„R. Paknio leidyklos“ žinomumas išaugo, kai 1993 metais pasirodė didžiulio susidomėjimo sulaukęs albumas „Lietuvos bažnyčių menas“, R. Paknio parengtas kartu su kolega Arūnu Baltėnu. „Netrukus pasirodė ir kitas abiejų fotografų leidinys „Senoji lietuvių skulptūra“. Tačiau puikiai iliustruotų kultūros leidinių sėkmė jų autorių simboliškai įkalino spaudos fotografijos lauke. Pastaraisiais metais fotografas aktyviai keičia įsitvirtinusį požiūrį į save ir savo veiklą: 2015-ųjų lapkritį Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje jis atidarė asmeninę parodą „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“, – rašo prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.

Jankevičiūtė apie R. Paknio kūrybą:

„Paknys fotografuoja ir rodo tai, kas jį visą gyvenimą labiausiai domino, – senąją architektūrą. Tai – Lietuvos paveldas: bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, dvarai. Prieš keletą metų jo susidomėjimo laukas prasiplėtė rytų ir pietryčių kryptimi – į LDK žemes Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Paknio fotografijos sukurtos neskubant ir skirtos žiūrėti ilgai. Jos gražios kaip paveikslai, nors kartu šiek tiek baugina – kaip visi iš praeities į mūsų dabartį įsiveržę pavidalai. Tikras malonumas mėgautis įgudusia fotografo akimi pagauto vaizdo estetika, pasinerti į jo meistriškai sukurtą elegišką nuotaiką, tačiau tampa nejauku staiga suvokus, kad prieš mus – žiauriai deformuotos atminties kultūros dokumentas. Rafinuoti vaizdai byloja apie tragediją, atėmusią žmonėms gebėjimą darniai sugyventi su savo praeitimi ir jos ženklais.

Sunku patikėti, kad tą daugybę nykstančių mūrų kas nors pajėgs prikelti naujam gyvenimui, ypač kad, pasak fotografo, kalbantis su vietiniais Baltarusijoje, Ukrainoje, pasitaiko, net ir Lietuvoje, pašnekovai prisimena nebe koplyčią, o joje buvusį sandėlį arba garažą, nors jų močiutės ir seneliai dar eidavo ten melstis. Toks požiūris R. Pakniui – dar viena paskata fotografuoti: jis tiki, kad nufotografavus nebūčiai pasmerktą objektą nykimas tarsi sustabdomas, be to, kuriama nauja kultūros vertė.“