Gydytojas Mykolas Dumčius (Konigs Wusterhausen, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Vokietijoje gyvenančiu gydytoju Mykolu Dumčiumi.
– Dirbu gydytoju. Į Vokietiją atvykau seniai, 2001-aisiais. Atvažiavau čia porą mėnesių po mokyklos baigimo studijuoti. Išlipau su dideliu lagaminu autobusų stoty ir galvojau, kaip čia dabar bus. Reikėjo drąsos, bet, supratau, jeigu dabar nepasiryšiu, vėliau gailėsiuosi. Manau, kad taip ir būtų buvę. Lietuvoje jau buvau įstojęs į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir net porą savaičių pastudijavau stomatologiją, bet rugsėjį gavau laišką iš Berlyno, kad mane priėmė, ir išvažiavau (pagalvojau, juk ne į karą važiuoju, vis tiek į civilizuotą valstybę…).
– Tikėjotės rimtesnių mokslų ar tiesiog ieškojote kitokio gyvenimo?
– Aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, kurie, sulaukę 18-os, staiga tampa suaugusiais, norėjau pamatyti pasaulį, gal pabėgti iš tėvų lizdo. Kadangi esu kaunietis, ten baigiau mokyklą, o universitetas buvo praktiškai kitoje gatvės pusėje, tai likau gyventi tėvų namuose. O gavęs atsakymą iš Berlyno, persižegnojau ir išvažiavau. Aišku, ir ieškoti geresnio gyvenimo, ir šiek tiek įkvėpti gryno oro. Vokiečiai turi tokį gražų žodį Tapetenwechsel („keisti tapetus“) – studijos Berlyne buvo viliojanti galimybė, ir aš nusprendžiau ja pasinaudoti.
– O po baigimo iš karto gavote čia darbą?
– Taip. Studijavau Berlyne, o po baigimo pradėjau dirbti būtent miestelio Königs Wusterhausen ligoninėje. Pradėjau dirbti gydytoju asistentu (kaip rezidentas Lietuvoje), čia dirbau kelis metus, po to dar kelis metus – Potsdame, o paskui grįžau ir gavau gydytojo vietą. Pastaruosius trejus metus čia dirbau vyr. gydytoju, tuoj bus metai, kai turiu savo kliniką.
– Ir jaučiatės savo vietoje?
– Taip. Savo klinikoje aš tikrai jaučiuosi gerai. Ir ligoninėje buvo įdomūs metai, daug ko išmokau, mačiau įdomesnių pacientų, ten buvo daugiau įtampos; o dabar tas pats per tą patį – daug rutinos. Tik vienas kitas atvejis įdomesnis, kai pradeda žibėti akys. O daugiausia – profilaktikos: žmonės turi visokių lėtinių susirgimų: sinusitų, ostitų (su klausos aparatais) ar net vėžį, juos reikia keletą metų stebėti, kad nebūtų jokių pokyčių ar pokyčių į blogąją pusę, taip pat visokie kasdieniai loristiniai susirgimai. Čia nėra tos herojinės (galima pavadinti ir stresine) medicinos. Daugelis, pradėję studijuoti mediciną, nepagalvoja, kad vieną dieną sėdės tokiame „nuobodžiame“ kabinete ir darys tai, ką darau aš. Mes visi galvojame, kad gelbėsime pasaulį: darysime širdies operacijas vieną po kitos. Kurį laiką tai yra smagu, bet paskui pastebi, kad įtampos darosi daugoka. Nuo balandžio mėnesio planuoju priimti dar vieną kolegą(-ę), tad šiek tiek plečiamės. Manau, ilgainiui dar „pasidvigubinsim“ ir jau galėsiu ramiai laukti pensijos.
Gydytojas Mykolas Dumčius (Konigs Wusterhausen, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
– Jūsų darbas labai reikalingas, tad viskas tvarkoje…
– Žiūrint į pacientų skaičius neatrodo, kad mes būtume nereikalingi. Šiame regione yra mažiausiai gydytojų (pagal gyventojų skaičių), todėl pacientai dėkingi, kad kažkas jais rūpinasi, būna dienų, kai turime 11–12 pacientų per valandą, tada jau tenka palakstyti. O, sakykime, 9 ar 10 pacientų apžiūrime su šypsena veide, be didelių pastangų. Bent pusę mano darbo sudaro vadyba, tad esu ir vadybininkas (dabar gal net ir dažniau nei gydytojas). Darbas su pacientais nereikalauja tiek pastangų, keik įvairių procesų tobulinimas, vokiečiai sako „liekninimas“, kad nebūtų tiek daug biurokratijos, kad nereiktų jai gaišti per daug laiko.
– O ar galite palyginti situaciją čia ir Lietuvoje?
– Mano tėvas gydytojas, taip pat ir viena klasės draugė, tai mes kartais pasišnekame. Kiek girdžiu, Lietuvoje gydytojų jau trūksta – daug jaunų gydytojų išvažiuoja. Ta problema yra ir Vokietijoje. Dar Vokietija ruošiasi ligoninių uždarymo etapui: dabar čia yra apie 2000 ligoninių, daug kas mano, kad per daug ir kad mažos kaimo ligoninės dirba neefektyviai (daro per mažai operacijų, tad turi per mažai praktikos). Lietuvoje situacija panaši: jei gyventojų skaičius nesikeis, tai pacientų nedaugės, bet turėti tiek daug gydymo įstaigų – per didelė prabanga (tiek finansiškai, tiek dėl resursų – tų pačių gydytojų), be to, taip nebeužtikrinama kokybė. Geriau būtų turėti specializuotus centrus, kurie aptarnautų visą regioną (Lietuvoje ir geografinė situacija gana patogi, nes turime bent kelis didesnius miestus, o, tarkime, Latvijoje yra vienas didelis centras – Ryga). Lietuvoj, aišku, Vilnius yra dominuojantis miestas, bet stiprias klinikas turime ir Kaune, o Klaipėdoje – jūrininkų ligoninę. Pietų Lietuvoje yra Alytus, o šiaurės – Panevėžys. Tas ligonines aprūpinus personalu, sukūrus normalią infrastruktūrą, jos būtų pajėgios rūpintis visu regionu. Ir atstumai nėra dideli, o jei situacija kritinė, ligonius galima gabenti malūnsparniais. Bet reikia sukurti tą infrastruktūrą, turėti ir ligonines, ir malūnsparnius – per naktį viskas neatsiranda.
Vokietijoje taip pat vyksta kovos – niekas nenori, kad jų ligoninė būtų uždaryta, bet manau, kad tai neišvengiama. Be to, neretai mažų miestelių ligoninės yra vieni iš didžiausių darbdavių, tad jų netekęs, regionas praranda ir dalį ekonominės galios.
Gydytojas Mykolas Dumčius (Konigs Wusterhausen, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Aš į Lietuvą grįžtu gana retai, bet matau gerų pokyčių. Manau, kad tiek finansiškai, tiek ekonomiškai, tiek mentaliteto prasme lietuviai jau nėra homo sovieticus, jie jau labiau vakariečiai (kartais atrodo net didesni vakariečiai nei vokiečiai). Kita vertus, Lietuvos problema yra prastėjanti demografinė situacija: gyventojai prarandami dėl emigracijos, mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo (nors šis faktorius nėra esminis). Į tai valdžiai reikėtų atkreipti dėmesį. Mano dėdė, kuris dirba Kauno jėzuitų gimnazijoje, vieną kartą mokinių paklausė: „Vaikai, kuo jūs būsit, kai užaugsit?“ Dauguma atsakė, kad išvažiuos į užsienį. Jis susimąstė, kad ruošia vaikus emigracijai: išmoko juos visokių gerų dalykų, o jie kelia sparnus į užsienį, o iš ten sugrįš tik mažuma. Tą patį galiu pasakyti ir apie save: naudojausi gera Lietuvos švietimo sistema (manau, kad, bent jau mano laikais, ji buvo geresnė negu Vokietijoje), o atvykęs į Vokietiją nuo pirmos dienos studijavau vokiečių kalba. Žinoma, reikėjo mokytis, stengtis, bet visko išmokau. Aš buvau jauniausias kurse, nes tokio amžiaus vokiečiai dar mokosi mokykloje ir gyvenimo neplanuoja. Dėl to manau, kad mūsų švietimo sistema yra geras tramplinas kelionėms į užsienį, o iš ten sugrįžti iš tiesų yra sudėtinga – prasideda darbai, atsiranda šeima, vaikai, kurie eina į darželius ir mokyklas, dar būstai (dažnai susiję su kreditais)… Tad įsipareigoji ne vienam dešimtmečiui, be to, vaikų kartai, gimusiai užsienyje, Lietuva darosi svetima. Jie kažkiek moka lietuviškai (per visokias mokyklėles, draugų ratą, per senelius), bet kalba dažnai su stipriu akcentu. Džiaugiuosi, kad mes Berlyno Lietuvių mokyklėlėje pasiekėme tiek, kad vaikai per pertraukas vienas su kitu kalba lietuviškai, o iš pradžių tiesiog išsitraukdavo visi telefonus ir „kaldavo“ vokiškai. Matėsi, kad tėvų verčiami, jie ateina į tą mokyklėlę, bet supratimo, kad antros kalbos mokėjimas yra lobis, dar nėra.
– Tas supratimas ateina vėliau.
– Taip, tiesiog noriu pasakyti, kad lūkesčiai, jog lietuviai pasimokys užsienyje ir, įgiję žinių, vakarietišką mentalitetą, sugrįš, mažai tepasiteisina. Vienas kitas sugrįš. Ir aš kartais galvoju apie grįžimą į Lietuvą, bet tai lieka svajone, nes kai kartais pasižiūriu, ką galėčiau veikti Lietuvoje ir kiek uždirbčiau, pagalvoju: gal vis dėlto ne.
– Jums tai būtų kaip labdara.
– Taip, iš principo tai būtų labdara.
Nemaniau, kad Vokietiją taip įsimylėsiu, ypač Berlyną. Jis man patiko vos ne nuo pirmos dienos. Dabar Berlyne nebegyvename, kita vertus, vos 100 metrų nuo mūsų namo yra miesto riba – ženklas, kad čia prasideda Berlynas.
Vokietija mane priėmė labai svetingai: kai atvažiavau, čia dar nebuvo daug atvykėlių, jų staiga labai padaugėjo 2015 metais, ypač iš Sirijos ar Afrikos valstybių, tad ir draugiškumo atvykėliams kai kuriuose visuomenės sluoksniuose sumažėjo. Kita vertus, man Vokietija suteikė galimybę studijuoti (tuo metu studijos kainavo apie 400 000 markių, t. y. apie 200 000 eurų, o man jos nekainavo nieko, valstybė apmokėjo, tai buvo jos investicija), tad dabar aš per daug nesispjaudau, kai gaunu iš mokesčių inspekcijos riebią sąskaitą: sumoki, bet žinai, kad ir už tave kažkas sumokėjo. Man atrodo, kad sistema yra sąžininga.
Man atrodo, kad Lietuvoje žmonių mentalitetas keičiasi: išvažiavau prieš 20 metų, o dabar grįžęs matau, kad lietuviai daugiau šypsosi, yra paslaugesni, draugiškesni, mažiau burnoja. Man patinka Lietuvoje socialinės reklamos, kurių čia mažiau (atsimenu, Kaune būdavo baisiai šlykščios reklamos prieš rūkymą…). Nėra ko tikėtis, kad viskas pasikeis per naktį (nebuvo taip, kad kovo 11 dieną staiga iš sovietų mes tapome europiečiais), tai trunka daugybę metų, bet nuo nepriklausomybės užaugo nauja karta, jau jaučiasi pokyčiai ir Lietuvos gatvėse, ir žmonių galvose. Mano nuomone, Lietuva nėra (tą pastebiu ir Vokietijos žmonių galvose) kažkoks Dievo užmirštas kraštas, tai yra Europos valstybė su puikia kultūra, kur yra UNESCO kultūros paveldo objektų, tokių kaip Vilniaus senamiestis ar Kuršių nerija, turim ir suskystintų dujų terminalą. Esam savimi pasitikinti ir išdidi tauta, kuri gali nuveikti ne taip ir mažai, tad nėra ko slėptis ir jaustis nevisaverčiais.
Žinoma, norisi ir pačiam prisidėti, tą Lietuvą pagerinti, bet kol kas tai tik mintys.
2020 03 10
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
