Gydytoja Šarūnė Šileikienė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia gydytoja Šarūne Šileikiene.
Šarūnė Šileikienė: atvykau į Berlyną iš Kauno, ir čia jaučiuosi labai patogiai.
Kaune gyvenau su mama, kuri vis sakydavo: gali daryti ką tik nori, bet būk namuose. Aš turėjau labai daug teisių, labai daug galių, bet visada privalėjau grįžti namo. Man toks gyvenimas tiko, buvau iš tų, kurie sako: gimiau Kaune, užaugau Kaune ir mirsiu Kaune, nevažiuosiu į jokius užsienius (net Vilnius man nelabai patiko, atrodė per didelis, nejaukus…). Ir taip išėjo, kad sutikau vyrą, ištekėjau, išsikėlėme į nuosavą būstą, gimė vaikas ir aš išėjau motinystės atostogų.
Nebuvau tipiška mama, kuriai vaikas svarbiau už viską, tad vyko nuolatinė kova – norėjau jį mylėti, juo rūpintis, bet nebebuvau savimi – tik mama. Tai labai erzino. Po metų išvažiavau viena pailsėti į Maltą, man ten labai patiko. Vyras išsigando… Jis programuotojas, dirba tarptautinėje kompanijoje, tad sugalvojo išsivežti mus mėnesiui į Berlyną. Taip 2016 metų pavasarį atsidūrėme Berlyne. Lietuvoje dar buvo šalta, o Berlyne – tikras pavasaris, žaidimų aikštelės pilnos vaikų. Mane nustebino tai, kad tose aikštelėse vaikai buvo su tėčiais – Berlyne labai populiaru tėčiams išeiti tėvystės atostogų. Man tai buvo nesuvokiama. Berlyne pajutau laisvę ir man tai labai patiko. Mūsų bute nebuvo skalbimo mašinos, tad eidavome į viešą skalbyklą, o ten visi linksmi, kalbina mano vaiką (aš vokiškai dar nė žodžio nemokėjau), lyg nebūtų jokio kalbos barjero. Supratau, kad Berlynas pritaikytas gyventi mamai su vaiku: daug nemokamų pramogų, gali išeiti į parką ir praleisti ten visą dieną (pavyzdžiui, yra vaikų aikštelių su prijungtu vandeniu, tad gali daryti visokias kaskadas, fontanus, reguliuoti srovės stiprumą ir aiškinti vaikui, kam skirtos užtvankos, ar šiaip žaisti, o karstyklės tokio dydžio, kad ir aš mielai lipau su vaiku karstytis. Dar yra visokių edukacinių įrenginių vaikams, ir viskas nemokamai, nuostabu!).
O Kaune gyvenau Vytėnuose, tuo metu vyko statybos, jokių žaidimų aikštelių… Be to, nuolat jaučiau labai didelį spaudimą, kad vaikui kažko leidžiu per daug arba nesusitvarkau, o Berlyne pajutau, kad visų vaikai tokie, arba dar blogesni, ir niekas dėl to nesuka galvos. Tiesiog leidžia vaikams būti vaikais.
Gydytoja Šarūnė Šileikienė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kultūrinį šoką patyriau ir dėl vietinių aprangos: čia žmonės rengiasi, mano supratimu, gąsdinančiai: daug grėsmingų tatuiruočių, auskarų, eina gatve su alaus buteliu rankoje – tokių truputį prisibijau. Bet tą gegužę Berlyne vaikas kažko užsiožiavo, ėmė klykti visa gerkle, o priešais kaip tik ėjo žmogus: veidas pilnas auskarų, visas tatuiruotas, tik su odine liemene, odinėm kelnėm ir alaus buteliu… Man jau širdis daužosi, o tas vyras nusišypso mano vaikui ir pradeda vokiškai jį kalbinti švelniu balsu… Man net žandikaulis atvipo, o vaikas nusiramino, žiūri į mane… Nemaniau, kad taip gali būti, kad tokie žmonės yra švelnūs, užjaučiantys, empatiški. Tada pradėjau galvoti, kad kai aplinka, valstybė leidžia žmonėms būti tokiais, kokie jie nori būti, viduje jie tampa laisvi, geri, malonūs. O Lietuvoj išoriškai visi nori atrodyti gražiai, bet viduje gali turėti visokių grėsmių.
Po to mėnesio Berlyne tiesiog svaigau, kaip man čia viskas patiko. Tą vasarą grįžau į darbą, baigiau mokslus, o vasaros pabaigoj vyras sako: „Žinai, mes keliamės gyventi į Berlyną“. Pasakiau: „Ne!“ Turėjom būstą, mašiną, planavau dirbti Kauno klinikose – mums Lietuvoje buvo gerai. Ir dar mano mama… Kokį mėnesį vyro sumanymui priešinausi. Jis išsikėlė į Berlyną, o aš likau Lietuvoje, bet pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Vyras surado būstą ir 2017-ųjų sausį atsikėlėme gyventi čia. Tas motinystės atostogų mėnuo Berlyne apvertė visą mūsų gyvenimą. Nebūtų jo buvę, dabar tvarkingai gyventume Kaune.
Gydytoja Šarūnė Šileikienė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Pirmas įspūdis apie gyvenimą Berlyne buvo labai geras, bet susidūriau su problema – vaikų darželyje nebuvo vietų. Vadinasi, negaliu eiti mokytis, dirbti, vėl pasijutau atskirta. Dar ir kalbos barjeras. Vyrui nusibodo mano bambėjimas, ir jis patarė eiti į vakarinę mokyklą. Po pusmečio pradėjau ją lankyti, o po metų gavome ir veitą darželyje. Per pustrečių metų išmokau kalbą, išsilaikiau egzaminus ir pradėjau ieškoti darbo. Ir man labai pasisekė: nuėjau į pirmą darbo pokalbį, ir mane iš karto priėmė! Išmokus kalbą viskas pajudėjo labai greitai ir sėkmingai.
Dabar dirbu fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja. Aš nusprendžiu, ko pacientui reikia – gal masažo, mankštos, ar įtvarų, vidpadžių, vežimėlio, o gal nuskausminamųjų procedūrų, akupunktūros. Skiriu viską, kas mažina skausmą be tablečių. Tiesa, čia, kitaip nei Lietuvoje, nelabai populiarios šildomosios vonios. Jie labiau mėgsta akupunktūrą, kineziterapiją, masažus. Jei Lietuvoje siunčia į stacionarias sanatorijas arba skiria ambulatorines procedūras, tai Berlyne yra dar vienas variantas – metų trukmės procedūros. Net ir po metų, jeigu reikia, gali jas dar prasitęsti. Vyresni žmonės mielai ta galimybe naudojasi.
Dirbu labai mažoj poliklinikoj. Mūsų yra septyni gydytojai ortopedai ir fizinės medicinos reabilitacijos specialistai. Dar yra bendrosios medicinos praktikos gydytojų. Visi gydytojai yra užsieniečiai, o visos sesutės – vokietės. Tai jeigu pacientas kažko, ką aš pasakau, nesupranta, tai sesutė jam paaiškina tvarkinga vokiečių kalba. Kita vertus, dirbant vokiškai kalbančioje aplinkoje, kalba savaime gerėja, bet vis dar samdausi privačią mokytoją, kuri taiso mano kalbos klaidas.
Berlyne tikrai smagu. Išeive nesijaučiu. Man pasisekė, kad visada buvau aplinkoje, kurioje niekas nepyko, kad esu išeivė ar kad blogai kalbu vokiškai. Ir Lietuvos visai nepasiilgstu, bet trūksta lietuvių kalbos ir artimųjų, draugų, žmonių, kuriuos mylėjau. Norisi, kad jie būtų šalia. Tiesa, mama ir brolis dažnai mus aplanko, ir aš parvažiuoju į Lietuvą.
Nesigailiu, kad išvažiavom į Berlyną. Tik pykstu, kad vokiečių kalba niekada nekalbėsiu taip, kaip gimtąja. Tai mane erzins visą gyvenimą. O lietuviškai kalbėdama aš jaučiuosi laisva.
2020 03 02
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
